Loading ...
Sorry, an error occurred while loading the content.

Kaip puoselėti tautos sąžinę, praeitį, a teitį?

Expand Messages
  • ms@ms.lt
    Gintarai Songaila, Kazimierai Uoka, Irena Buinickaite, Ačiū už laiškus ir paskatinimus balsuoti. Jau balsavau paštu pakartotiniuose rinkimuose, skatinu
    Message 1 of 1 , Oct 26, 2012
    View Source
    • 0 Attachment
      Gintarai Songaila, Kazimierai Uoka, Irena Buinickaite,

      Ačiū už laiškus ir paskatinimus balsuoti. Jau balsavau paštu
      pakartotiniuose rinkimuose, skatinu ir visus.

      Prašau jūsų ir visų pagalbos susipažinti su Holokaustu Lietuvoje ir ją
      pristatyti vikpedijoje.
      http://lt.wikipedia.org/wiki/Holokaustas_Lietuvoje
      http://lt.wikipedia.org/wiki/Kategorija:Holokaustas_Lietuvoje
      Manau tai geras išeities taškas susigaudyti Lietuvos istorijoje, į ją
      gilintis ir iš jos mokytis.

      Susipažinau truputį su jūsų Tautininkų sąjungos svetaine:
      http://www.tautininkusajunga.lt

      Džiaugiuos, kad aiškiai atsiribojate nuo neonacių ir taip pat atsargiai
      vertinate Lietuvos prezidento Antano Smetonos ir tuometinių tautininkų
      nedemokratinę valdžią. "Šiuolaikiniai tautininkai neromantizuoja
      prieškario epochos, bet ir nedemonizuoja jos, o priima Lietuvos valstybės
      politinę istoriją tokią, kokia ji buvo – stengdamiesi įvertinti istorijos
      pamokas ir mokytis iš jų."

      Pagalvoju, kodėl man toks opus Holokausto Lietuvoje klausimas.
      Pirmiausia, man rūpi geri santykiai su Lietuvos žydais, kuriems tas lieka
      opus, kiek su jais bendrauju. Bet man pačiam nepatiko, kad lietuvių
      vikipedijoje, turinčioje 150,000 straipsnių, neradau nė vieno sakinio apie
      Holokaustą Lietuvoje.

      Dabar suprantu, man tai sąžinės klausimas, būtent tautos sąžinės.
      Kievienas iš mūsų turime sąžinę, ryškesnę ar ne, kaip ją puoselėjame, nors
      iš tiesų, jinai linkusi pati save puoselėti, skaidrinti, ryškinti dorovę,
      jei tik jai netrukdome. Pradedu manyti, kad panašiai, prileidžiame, jog
      šeima, draugija, bendruomenė, tauta, žmonija visos turi sąžinę. Tai gal ir
      vadiname dorove. Jas bendrom jėgom išpuoselėjam ar ne, į jas atsiremiame,
      jos pagrindu vienas kitą gėdijame ar ne. Nu, gėdyti žmogų manau yra
      nuodėmė, juk žmogus privalo gyventi iš vidinių priežasčių, ne išorinių.
      Bet mes galim ir turim puoselėti bendrą sąžinę, bendrus rėmus ar net
      įsakymus padedančius susigaudyti kaip bet kuriam žmogui dera elgtis. Tai
      turbūt ir yra tautos tikslas, nes ji parūpina terpę, kalbą, mąstyseną,
      istoriją ir kitas sąlygas kuriose įmanomas plačiausias dorovės klausimų
      ypatybių bendras aptarimas, jos įgyvendinimą valstybe ir jos įstatymais.
      Juk visa žmonija negali taip susikalbėti, kaip mes galim. Ji susikalbės
      per tautas.

      Tauta be sąžinės yra tauta be tikslo. Tauta su sąžine yra tauta kuri
      gerbia savo praeitį, gilinasi į savo vertybes ir niekšybes nes atsako už
      jų įprasminimą. Tiek kiek sugebame bendrai suvokti savo praeitį, būtent
      tiek sugebėsime bendrai suvokti savo ateitį, ją pasirinkti ir įgyvendinti.

      Nesąmoningi tautiečiai neatsako už savo tautą. Bet mes, sąmoningi
      tautiečiai, renkamės būti lietuviais. Užtat bendrai "kolektyviai"
      atsakome už savo praeitį, kokia ji buvo, nes atsakome, kokia ji bus.

      Man rūpėjo išsiaiškinti, o kas gi norėjo išžudyti Lietuvos žydus? Po
      dviejų mėnesių matau, kad mes lietuviai patys norėjome "Lietuvos be žydų".

      Pradėsiu nuo tautininko ideologo Vytauto Alanto, skelbiusio, "Sava tauta -
      aukščiau kitų". http://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Alantas 1939 m.
      rašė:

      "Kodėl mes norime pirmiausia išugdyti gerus žmones, ir tik paskui gerus
      lietuvius? Tuo tarpu kada Valstybės interesas reikalauja priešingo, t. y.
      ugdyti bekompromisinius ir nesuvaržytus nacionalistus. Jeigu mes norime
      sukurti nepalaužiamą Lietuvos tautą, mes neabejotinai turime pasukti
      lietuviško atsiribojimo keliu, t. y. be jokių skrupulų nusisukti nuo
      plačių humanistinių ir tarptautinių kelių ir pasukti ratus į grynai
      lietuvišką kelią."

      O kitur rašė, kaip reikėtų vokiečių pavyzdžiu Gdanske/Danzige
      "mechaniškai" iškeldinti lenkus ir žydus iš Vilniaus.

      Bet tai dar nieko. Kazys Škirpa ir manau visa Lietuvių aktyvistų fronto
      vadovybė (šviesūs žmonės Antanas Maceina, Ernestas Galvanauskas, Rapolas
      Skipitis ir kiti), 1941 m. kovo mėn. (dar prieš trėmimus!) sutarė dėl
      "Lietuvai išlaisvinti nurodymų"

      "Labai svarbu šia proga atsikratyti ir nuo žydų. Todėl reikia krašte
      sudaryti tokią tvankią prieš žydus atmosferą, kad nei vienas žydas
      nedrįstų ir minties prileisti, jog naujoje Lietuvoje jis dar galėtų turėti
      bent minimalinių teisių ir bendrai pragyvenimo galimybių. Tikslas –
      priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos drauge su raudonaisiais rusais.
      Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, juo bus vėliau lengviau
      baigti nuo žydų nusikratyti."

      Mūsų laikais toks privertimas bėgti vadinamas "etniniu valymu", o
      nusikratymas tai gali būti suprastas kaip išžudymas, genocidas, juk jo
      nedraudžia, tiesiog pagalvotina, kaip bus lengviau...

      Visa tai mūsų šviesiausių politikų išmąstyta ir sukilėlių vykdyta kaip
      Tautinio darbo apsauga, kviečiu skaityti:
      http://lt.wikipedia.org/wiki/Tautinio_darbo_apsaugos_batalionas

      Lietuviai savanoriai sugaudė tūkstančius žydų ir antrą karo savaitę
      Lietuvos laikinosios vyriausybės įsteigtas ir iš savanorių sudarytas
      Tautinio darbo apsaugos batalionas liepos 4 ir 6 dienomis sušaudė 3,000
      žydų. Tiesa, SS įsakė, betgi jų iš viso Lietuvoje tebuvo geras šimtas, o
      lietuvių septyni šimtai ir 1907 Hagos konvencija draudė taip elgtis.
      Lietuviai po šaudymo, matosi, atsipeikėjo, po to kai Jurgiui Bobeliui teko
      asmeniškai traukti lauk vaikus, moteris, Lietuvos kariuomenės savanorius.

      Bet buvo lietuvių kurie dar labiau norėjo Lietuvos be žydų. Tai buvo
      Lietuvos šauniausi, kiečiausi žmonės, karo lakūnai, aviacijos karininkai,
      kurie Dariaus ir Girėno laikais buvo vos ne kosmonautai. Karininkai,
      pasiruošę mirti už tėvynę, už idealus, kurių niekas negalėjo priversti
      kažką daryti. Jie buvo tautininko Augustino Voldemaro pasekėjai, norintys
      fašizmo Lietuvoje, ir jų buvo dauguma bataliono ir policijos tarpe. Jie
      liepos 23-24 d. surengė pučą prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę ir Karo
      komendantą Jurgį Bobelį ir paėmė jėgas į savo rankas. Jie išgrynino
      bataliono karininkus, taip kad "nepatikimi" ar tiesiog nenorintys
      palaikyti žydų žudymą pasitraukė. O liko... dauguma.

      Ir tada oi kaip paspartėjo žydų išžudymas. Jau buvo žudomi visi - vaikai,
      moterys, senukai - iš viso 60,000 iki rugsėjo 12 d., taip kad Lietuvos
      provincijoje žydų neliko ir visi kiti buvo suvaryti į getus.

      O vokiečiai, naciai? Jie engė žydus nuo 1933 m. kai atėjo į valdžią. Jie
      užpuolę Lenkiją suvarė žydus į getus. Jie išžudė 60,000 Lenkijos
      šviesuolių. Bet kiek skaičiau, dar nemačiau, kad būtų žydus masiškai žudę
      kol kas. Pirmosios nacių valdomose žemėse įvykdytos masinės žydų žudynės
      įvyko Kaune, liepos 4 ir 6 d. Tai iš esmės lietuvių darbas.

      1941 m. kovo mėn. Hitleris savo generolams nurodė, kad karas su Sovietų
      Sąjunga bus naikinamasis karas. Tam buvo sudaryti SS daliniai
      Einsatzgruppen. Hitleris nurodė žudyti komunistų komisarus ir komunistus
      žydus. Tai buvo tarptautinės teisės pažeidimas. Bet kol kas nėjo kalba
      apie vaikų, moterų, senukų išžudymą. Hitleris tokį išžudymą įsakė tiktai
      1941 m. gruodžio mėn. kiek žinoma iš Himmlerio ir Heydricho užrašų.

      Vėlgi, Heydrichui - nuožmiausiam naciui - tiktai liepos 31 d. (jau po
      voldemarinikų pučo) buvo patikėta spręsti žydų likimo klausimą.
      Heydrichas pažinojo voldemarininkus nes jisai svarstė ir atmetė jų
      pasiūlymą dar 1939 m. birželio mėn. Lietuvoje rengti pogromus.

      SS vadai Lietuvoje - Štalekeris, Jėgeris, Hamanas - turėjo savo planus ir
      manyčiau, siekė karjerų ir žudė daugiau negu jiems buvo patikėta. Bet tai
      buvo neįmanoma be lietuvių didelio noro. Po voldemarininkų pučo Lietuvos
      saugumo policijos vadu tapo Vytautas Reivytis. Jisai buvo tas žmogus
      kuris apskambino visą Lietuvą, įsakė kiekvienoje vietovėje sulaikyti tą
      tūkstantėlį žydų, juos laikyti kokioj patalpoj, laužyti, išprievartauti ir
      niekinti, visa tai dokumentuoti ir leisti žinoti kai jie bus paruošti,
      pasyvūs. Ar būtų klausę vokiečio? Jis tai darė Lietuvos vardu. Ir tada
      atvažiuodavo dešimt vokiečių su trisdešimt lietuvių iš bataliono - kiek
      suprantu, savanorių - ir aukas varydavo už miestelio kasti sau duobių ir
      juos sušaudydavo garbingų svečių akivaizdoje. Akivaizdu, šito norėjome.

      Matyt, taip sekėsi Lietuvoje, kad parodėme, kas įmanoma, ir kitur, po
      mūsų, prasidėjo panašūs išžudymai. Ir mūsiškius pradėjo siųsti į
      Baltarusiją ir Latviją šaudyti jų žydus. Bet vokiečiai pasipiktino,
      kariuomenė ir civilinė administracija, kad naikiname darbo jėgą. Tai
      spalio mėn. pradžioje sustabdė.

      Nu, bet matyt Heydrichas mus vertino, tai kai norėjo parodyti Hitleriui
      kaip įmanoma naikinti žydus, vežė 10,000 jų į Kauno IX fortą ir per vieną
      dieną sušaudėme lapkričio 25 d. Kiek suprantu, tai vėlgi buvo pirmas
      atvejis Europoje, kaip žydai vežami žudyti.

      Tada jau voldemarininkai pradėjo piktintis, kad Lietuva tampa Europos žydų
      kapinynu. Ko jūs patys nežudote savo žydų? Nejaugi jums gėda?

      Vokiečiai irgi suprato, kad žudymas blogai veikia jų karių savijautą ir
      drausmę. Reikėjo geresnio sprendimo.

      1942 m. sausį vyko garsioji Vansė konferencija kurioje susitarta dėl žydų
      išžudymo. Tačiau Lietuvoje jau 80% buvo išžudyta.

      Visa tai yra praeitis. Bet ji kol kas nėra bendra praeitis. Aš tik dabar
      ją sužinojau. Mus mokė, kad lietuviai nenorėjome žydų žudyti, mus vertė
      vokiečių daugybė, o šaudė padugnės. Bet iš tiesų, mes norėjome žydus
      žudyti, tai buvo vienas iš dviejų svarbiausių mūsų siekių. Vieniems
      labiau rūpėjo nepriklausomybės atstatymas, kitiems (voldemarininkams)
      labiau rūpėjo žydų išžudymas (pasitikėjo Hitleriumi, kaip spręs po karo
      dėl nepriklausomybės). Bet visi sutarė dėl "Lietuvos be žydų". Štai mūsų
      finansų ministras Matulionis 1941 m. liepos pradžioje draugiškai aiškina
      Kauno žydams kaip yra:

      "Žydų klausimu lietuviai susiskaldę. Pagrindiniai yra trys požiūriai.
      Pagal labiausiai kraštutinį, visus žydus Lietuvoje būtina sunaikinti;
      švelnesnis požiūris reikalauja įsteigti koncentracijos stovyklą, kur žydai
      krauju ir prakaitu išpirks savo nusikaltimus lietuvių tautai. Na, o
      trečioji nuomonė? Aš esu praktikuojantis Romos katalikas. Kaip ir kiti
      tikintieji, manau, kad žmogus negali atimti gyvybės kitam žmogui, tokiam
      kaip jis pats. Tik Dievas turi tokią teisę. Niekada nebuvau nusistatęs
      prieš ką nors, tačiau per sovietų valdžios laiką aš ir mano draugai
      supratome, kad mūsų su žydais keliai skiriasi ir niekada nesutaps. Mums
      atrodo, lietuviai ir žydai turi atsiskirti vieni nuo kitų, ir kuo
      greičiau, tuo geriau. Šiam tikslui getas yra būtinas. Ten jūs būsite
      atskirti ir daugiau nebegalėsite mums pakenkti. Štai krikščionio nuomonė."
      (Avraham Tory dienoraštis "Kauno getas: diena po dienos")

      ir prideda, "Ministras šiame pokalbyje neminėjo kokio nors vokiečių
      spaudimo. Tai reiškia tik vieną dalyką: žydų užpuldinėjimai atspindi
      lietuvių tautos valią."

      Iš tikrųjų, man ir kitiems reikėtų atsiprašyti vokiečių, kad tiek metų
      juos juodiname, tarsi jie mus vertė. Atsiprašau.

      Ir kaip sakiau, žydų išžudymą prastūmė, rengė, vykdė mūsų šauniausi
      žmonės, karininkai, aviacijos lakūnai, inteligentai. Man ir kitiems
      reikėtų atsiprašyti mūsų padugnių. Atsiprašau.

      Manau būtų labai teisinga ir tautos sąžinei reikalinga aprašyti kiekvieną
      dalyvį - lietuvių, vokietį ir žydą - kiekvienas žudynes ir išžudytą žydų
      bendruomenę - kol tikrai įsisąmonysime, kas įvyko. Vikipedija yra labai
      dėkinga terpė tam, nes kiekvienas gali rašyti ar taisyti straipsnius ir
      jie lengvai randami. Mano pradėtas straipsnis dabar pasirodo #1 ieškant
      pagal Google "Holokaustas Lietuvoje".

      Tad kviečiu tautininkus ir visus kaip į atlaidus, rašykime straipsnius.
      Pavyzdžiui, nėra straipsnio apie Vytautą Reivytį, tiesiog galima pasiremti
      žiniomis iš enciklopedijos, galiu atsiųsti. Paskui vis papildysime.
      Kviečiu į talką.

      Ką tas duos? Išvystysime savo sąžinę. Tada viskas kitaip atrodys.
      Pavyzdžiui, daug kam keista, kodėl 2009 m. Lietuvos prezidento rinkimuose
      balsavau už Valdemar Tomaševskij. Nu, iš vienos pusės pagalvojau,
      komunistų laikais Dalia Grybauskaitė studijavo ekonomikos mokslos. Kas
      tokiam režime tam pasišvęstų? Kas tai per būdas žmogaus? Visgi, man
      svetima balsuoti už socialdemokratus (man jie buvę komunistai), Pakso
      partiją (dabar jau primena voldemarininkus, karo lakūnus), Darbo partiją
      (nors Uspachikas moka lietuviškai), Kazimierą Prunskienę... Tai
      pagalvojau, kas tas Tomaševskis buvo sovietų laikais? Inžinierius. Ir
      kaip vertinu jo veiklą? Nu, jis lenkas, palaiko lenkus, betgi per
      demokratiją, juos įtraukia į teisėtą valdžią, kad būtų išgirsti. Ar tai
      nelinkėtina? Jeigu esu "tautininkas", tai ar nenorėčiau palaikyti kitų
      tautų "tautininkus"? Tokiu atveju netgi pirmenybę teikiu, tegu tik būna
      žmoniškų mažumų Lietuvoje, sudarykim jiems galimybę. Jūs geriau žinote, aš
      tik sakau kaip mąstau neįsigilinęs.

      Arba žinodami istoriją galim laisviau pamąstyti. Kas mums maišo leisti
      žmonėms turėti dvigubą pilietybę? Ar bijom savo lenkų ar rusų? Ar dėl
      tos baimės atsiskirsime su savo išeivija? Ar nebūtų geriau atsiskirti su
      Šalčininkais? Nesusigaudau, tiesiog sakau kaip viskas susiję.

      Ką mums reiškia lietuvybė? Ar tai mokėjimas lietuvių kalbos, dalyvavimas
      tautos sąžinėje, pasidžiaugimas lietuvių tautos paveldu, papročiais, meilė
      mūsų gamtai? Ar manome, kad tautos sveikatai būtina turėtų gyvybingų
      mažumų, gyvybingą išeiviją? Tokiu atveju, nusimatant, kad į Lietuvą
      kelsis ateiviai dėl vienų ar kitų priežasčių, ar nereikėtų skatinti būtent
      tuos, kurie norėtų atsiduoti Lietuvai, o ne šiaip čia uždarbiautų. Ar
      nereikėtų parengti lietuvybės egzaminą ir (kaip kad Vytautas Didysis)
      kviesti visus norinčius tapti Lietuvos piliečiais jį išlaikyti - ir tokiu
      būdu lai 30% ar net 70% mūsų būna lietuviai kiniečiai, arabai, afrikiečiai
      ir t.t. Ar taip nebūtų geriau? Ar mes tokį dalyką pamąstom?

      Prašau talkos - istorijos mokinių, mokytojų, studentų, mėgėjų - rašyti
      straipsnius apie Holokaustą Lietuvoje. Man tai mūsų tautos sąžinės
      pradžia, išeities taškas viską naujai vertinti.

      Andrius

      Andrius Kulikauskas
      ms@...
      (773) 306-3807
      http://www.selflearners.net
    Your message has been successfully submitted and would be delivered to recipients shortly.