Loading ...
Sorry, an error occurred while loading the content.

Antisemitizmas Lietuvoje

Expand Messages
  • ms@ms.lt
    Rašau straipsnius Vikipedijoje Holokausto ir litvakų klausimais. Radau Emanuelio Zingerio ir Ronaldo Račinsko pasirašytas jų vadovaujamos komisijos
    Message 1 of 1 , Aug 15, 2012
    • 0 Attachment
      Rašau straipsnius Vikipedijoje Holokausto ir litvakų klausimais. Radau
      Emanuelio Zingerio ir Ronaldo Račinsko pasirašytas jų vadovaujamos
      komisijos išvadas, "Holokausto Lietuvoje prielaidos".
      http://www.komisija.lt/lt/dokumentas.php?id=1173805650

      Jas panaudojau kaip pagrindą skyreliui "Antisemitizmas Lietuvoje"
      http://lt.wikipedia.org/wiki/Antisemitizmas

      Stebiu, ar kas ištrins.

      Įdomu, ar yra straipsnių ar šaltinių apžvelgiančių antisemitizmą po antro
      pasaulinio karo ir mūsų laikų nepriklausomoje Lietuvoje?

      Andrius Kulikauskas, ms@..., (773) 306-3807


      ---------------
      XIX a. lietuvių tautinio sąjūdžio rėmuose žydams buvo taikomi stereotipai,
      kaip „krikščionių priešai“, „lietuvių išnaudotojai“.

      Modernusis antisemitizmas pradėjo reikštis XIX a. pabaigoje. Jis
      daugiausia sąlygotas ekonominio pobūdžio priežasčių. Jis visgi neįgavo
      išbaigto pavidalo kaip Lenkijos, Vokietijos, Rusijos antisemitų
      rašiniuose.

      Žydų partijos politiškai rėmė Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos
      vyriausybė suteikė žydų bendruomenei plačią autonomiją. Iki 1924 metų
      santykiai tarp žydų ir lietuvių buvo pakankamai pakantūs ir draugiški.
      Egzistavo Žydų reikalų ministerija ir kitos žydų savivaldos struktūros.
      Įtampa pastebima 1924-1926 metais, stiprėjant lietuviškajam nacionalizmui,
      praradus Vilnių, radikalėjant reikalavimams vartoti lietuvių kalbą.

      Antisemitizmas Lietuvoje sustiprėjo ypač antrojo 4-ojo dešimtmečio pusėje.
      Jį salygojo pasaulinė ekonominė krizė, valstybės vykdomos lietuviškos
      pramoninės ir prekybinės buržuazijos protegavimas, konkurencinė kova tarp
      žydų ir lietuvių pramonės, amatų ir prekybos sferose, antisemitinė
      propaganda spaudoje ir propagandinių lapelių pavidalu, ir iš Vokietijos
      sklidusi antisemitinė-rasistinė propaganda.

      Antižydiški kraštutinumai buvo slopinami Antano Smetonos valdymo metais
      (1927-1940). Nebuvo išleistas nė vienas antižydiškas įstatymas. Žydai
      išsaugojo valstybės finansiškai išlaikomas arba remiamas mokyklas,
      socialinės rūpybos įstaigas, valstybės nevaržomą religinį gyvenimą.
      Džiaugėsi de facto kultūrine autonomija. Tačiau vyriausybė protegavo
      lietuvių verslininkus. Ekonominėmis priemonėmis siekė išstumti žydus iš
      prekybos ir pramonės. Pagal nerašytą įstatymą, su išimtimis, žydai nebuvo
      įsileidžiami į valstybės bei savivaldybių, netgi kultūrines, įstaigas,
      karo mokyklas ir diplomatinę tarnybą, aukštųjų mokyklų katedras. Visgi
      tarpukario Lietuvoje nebuvo nė vieno pogromo, kur būtų nužudytas žmogus.

      Lietuvių-žydų santykiai labai paaštrėjo sovietinės okupacijos metais
      (1940-1941). Antisemitizmas Lietuvoje tapo žydams grėsmingu. Daugelio
      lietuvių sąmonėje iškilo naujas, politiniais motyvais grįstas žydų
      įvaizdis, kaip „Lietuvos išdavikų“, „okupantų talkininkų“. Žydų kilmės
      narių skaičius komunistų partijoje buvo labai nežymus, palyginus su bendru
      žydų bendruomenių narių skaičiumi. Žydų kilmės komunistai ir komjaunuoliai
      virto žydo-komunisto stereotipu, taip kad žodis „žydas“ dažnai tapdavo
      komunisto sinonimu.

      Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams
      Lietuvoje įvertinti, ištyrusi faktinę medžiagą, nustatė jog 1940-1941 m.
      žydai nevaidino ypatingo vaidmens sovietinės valdžios, nė jos represinių
      institucijų, struktūrose. Žydai nukentėjo nuo sovietų okupacijos. Beveik
      perpus sumažėjo žydiškų vidurinių mokyklų. Hebrajų kalba buvo
      netoleruojama. Šeštadieniai neteko švenčių dienos statuso. Turto
      nacionalizacija skaudžiausiai palietė žydus. Beveik 500 žydų buvo
      areštuota, o iš viso represuota 2,600 žydų. Žydai sudarė 7 procentus
      Lietuvos gyventojų, tačiau tarp 1941 m. birželio tremtinių jų buvo 13,5
      proc.

      Nepaisant šių faktų, lietuvių aktyvistų fronto vadovybė, surengusi 1941
      metų sukilimą, subūrusi veikėjų iš visų lietuvių politinių jėgų, atšaukė
      „Vytauto Didžiojo suteiktą svetingumo teisę žydams“. Grasindama („kad
      nebūtų nereikalingų aukų“), ji reikalavo, kad žydai apleistų kraštą, bėgtų
      į Rusiją. LAF centro Berlyne antižydiški atsišaukimai pasiekdavo Lietuvą
      ir darė nemažą poveikį lietuvių sąmonei.

      Dvi priežastys ypač sąlygojo nebūdingai sustiprėjusį lietuvių priešiškumą
      žydams pirmuoju sovietmečiu: 1) žydams, iš esmės, sovietai buvo „mažesnis
      blogis“ už hitlerinę Vokietiją, tuo tarpu dauguma lietuvių iš Vokietijos
      pusės laukė išsigelbėjimo nuo sovietinio teroro; 2) 4–ojo dešimtmečio
      pabaigoje Lietuva patyrė skaudžius pralaimėjimus (1938 m. Lenkijos
      ultimatumo priėmimas, 1939 m. Klaipėdos krašto atidavimas Vokietijai,
      žygio į Vilnių 1939 m. rugsėjį atsisakymas, Raudonosios armijos įgulų 1939
      m. spalį įsileidimas, kapituliacija prieš SSSR reikalavimus 1940 m.
      birželį, kolaboravimas su okupacinėmis jėgomis 1940 m. vasarą) pakirtusius
      lietuvių tautos dvasią. Lietuviai puoselėjo nuostatą, kad dėl šalies
      nelaimių yra daugiausiai kalti Lietuvos žydai.
    Your message has been successfully submitted and would be delivered to recipients shortly.