Loading ...
Sorry, an error occurred while loading the content.

Ką veikiam? Ką galėtumėm veikti?

Expand Messages
  • ms@ms.lt
    Andriau, Dalia, Andriau, Algi, Raimundai, Ačiū už laiškus! Smagu, kad atsiliepiam. Grįšiu į Lietuvą gruodžio mėnesį. Įdomu, ką prasmingo
    Message 1 of 1 , Aug 17, 2012
    • 0 Attachment
      Andriau, Dalia, Andriau, Algi, Raimundai,

      Ačiū už laiškus! Smagu, kad atsiliepiam. Grįšiu į Lietuvą gruodžio
      mėnesį. Įdomu, ką prasmingo galėtumėme nuveikti kartu.

      Nuo vaikystės siekiu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.
      Balandžio mėnesį surengiau pirmą tapybos parodą Čikagoje, istoriniame
      juodųjų meno židinyje. Vasarą įsijungiau į "Imagine Englewood if..."
      veiklą. Engelwood, kur gyvenau ir tikiu kitą vasarą gyventi, tai nykus
      juodųjų kvartalas kur kasmet nužudomas 1 is 1,000 žmonių. Manau, tai
      dėkinga vieta puoselėti šviesuolių bendrystę. Iš tiesų, mane juodieji
      myli. "Imagine Englewood if..." vadovė Jean Carter-Hill paskyrė man $100
      ir jos įsteigtam daržui sukūriau švietimo drobę - mitybos žaidimą:
      http://www.selflearners.net/Math/Dieting
      Viliuos, jog tokiais žaidimais galim puoselėti bendrystę. Ketinu vasaras
      praleisti Englewood, norėčiau sukurti 100 įvairių žaidimų.

      Juodųjų šventėje "Juneteenth", Englewood, vaidinau Abraomą Linkolną.
      Susipažinau su Sherry Williams. Jai patiko mano menas ir vertybės. Mane
      kaip menininką pasikvietė į istorinę Pullman gamyklą, kur vyko garsus
      streikas 1894 metais. Jai labai patiko mano mintis savo parodą iškabinti
      3 metrus nuo žemės, milžiniško cilindro viduje, o išorę nutapyti nauja
      kūryba. Jos organizacija, Bronzeville Historical Society, man paskyrė
      tūkstantį dolerių honorarą, ko gal užteks medžiagoms ir rėmui. Kūryba
      vadinsis "Dievo protas ir Dievo veidas". Pastaruoju apžvelgsiu prasmingus
      išgyvenimus, kokių tik būna. Jau šešias savaites tai mąstau, lyg ir
      išmąsčiau. Štai mano užrašai:
      www.ms.lt/sodas/Mintys/Išgyvenimai
      Lieka penkios savaitės išmąstyti, kaip atrodys, sukurti maketą ir eskizus,
      nutapyti drobes (prie pirmos parodos 50 kv.m. prisidės 100 kv.m.) ir
      sudėti rėmus. Nu, bet svarbiausia mintis.

      Taip pat pradėjau naują darbą. Padedu rašyti mokslinius straipsnius iš
      tabako kontrolės. Lyginam skirtingas tabako priemones, kaip antai vandens
      pypkes, elektronines cigaretes, cigarus, pypkes, tabletes ir t.t.

      Kartą į savaitę mokausi improvizacinės vaidybos. Visai gerai sekasi.
      Manau, tai naudinga įtakojant kitus. Daug išmokau apie save. Taip pat
      pabrazdinu gitara.

      O, kaip visada, lieku neabejingas ir atsitiktinai veiklai. Beieškodamas
      žinių apie Lietuvą olimpinėse žaidynėse, užklydau ant litvakų straipsnio,
      kur komentaruose pliekė vieną iš savų, ko bendradarbiauja su Lietuvos
      ambasada JAV-ėse. Aš įsiterpiau, kažkiek gyniau Lietuvą, ir ypač mūsų
      1941 metų sukilėlius, bet visada atsiprašydamas už savo tautą, jos
      niekadėjus, jos nejautrumą, jos nesusipratimą ir jos abejingumą.
      Bendravimas tapo visai kultūringu ir prasmingu, tai yra, ne toks, koks
      manau įmanomas Delfi ar kitur, ir galiausiai mane pagyrė, ir susidraugavau
      per Facebook'ą su Grant Gochin, kuris daug metų nesėkmingai siekia
      Lietuvos pilietybės.
      http://forward.com/articles/160009/is-he-beacon-for-the-jews-of-lithuania/?p=all

      Švelniai begindamas Lietuvą, besigilindamas, kurie lietuviai tikrai
      smerktini, o kuriuos gal dar galima pateisinti, supratau, kad mūsų
      Vikipedijoje tiesiog nebuvo žinių apie Holokaustą Lietuvoje. Mūsų
      daugelis nežinome, kad Lietuvoje tai vyko kitaip negu kitur, kad daugiau
      kaip pusę žydų sušaudė ne getuose, o kaimuose, per kelis mėnesius, 1941
      metais. Ir kad juos gaudė ir šaudė daugiausia lietuviai, kuriems prireikė
      labai nedaug vokiečių vadovų, nes daug darė savo iniciatyva. Tad iš
      jautrumo žydams, kaip kad Grant Gochin, iš atjautos aukoms, iš vidinio
      nuoseklumo, iš norėjimo nors truputį padėti, ir iš lietuvybės ryžausi
      taisyti padėtį Vikipedijoje, juk ji svarbus šaltinis moksleiviams ir
      visuomenei, ką bemokytų mokytojai. O man, kaip sąmoningam lietuviui
      svarbu pažinti ir apmąstyti mūsų praeitį, juk tai yra kas mums bendra, tai
      mūsų bendros dorovės, bendros ateities, bendrų lūkesčių pagrindas.
      Dorovėje, kaip Kristus moko, svarbu taisyti santykius. O išeivijoje
      lietuvių ir litvakų santykiai labai prasti, jie juk labai skaudžiai
      nukentėjo ir mes dar neišmokome ar nepanorėjome su jais bendrauti, o
      pirmiausia, gerbti jų nuoskaudas, suvokti, jog jos su mūsų nelygintinos.

      Juk viena yra žiauriai nukankinti vyrą; ar sugaudyti pačius tauriausius;
      ar ištremti šeimą; ar nusigręžti nuo draugo; ar jį išduoti; ir
      pasišaipyti. O visai kitas lygmuo yra sugaudyti ir nužudyti visus be
      išlygų, kūdikius, vaikus, moteris, senukus, ir taip visą tautą. Vienos
      skriaudos liečia vaikus, bet ne anūkus, o kitos skriaudos ar prakeikimai
      veikia kartų kartas, kol nepaverksime kartu. Mes atgavome Vilnių, Klaipėdą
      ir nepriklausomybę. O ką litvakai atgaus? Lieka tik mūsų vardas
      "litvakai", tai yra, "Lietuvos žmonės", kaip nuo kaklo kabančią iškabą.
      Jiems gi trūksta žmonių save deramai apraudoti, savo kapus prižiūrėti.
      Argi negalim įsijungti?

      Daug valandų sugaišiau tam, bet jaučiu tai man asmeniškai prasminga, nes
      tai be galo jausminga tema, kas man padeda išmąstant, išjaučiant gyvenimo
      prasmę. Paauglystėje supratau, galiu bandyti teisintis, bet kam to
      reikia? ar nėra paprasčiau, žmoniškiau ir vaisingiau atsiprašyti už savo
      tautą? o ypač jeigu noriu būti jos žmogumi, į ją atsiremti, kaip į sąžinę.
      Šitaip pradedant, galiu visai savarankiškai apmąstyti įvykius ir pamatau,
      kaip žydai savus sugeba vertinti įvairiai, ar tai žydų policiją, ar tai
      visai kraupų Vilniaus geto vadovą Jakovą Genzą, ir taip galiu, jei tik jie
      nori, sulyginti, kad ir mes galim ir turim nevienareikšmiškai suprasti
      1941 metų sukilėlius ir Brazaitį. Ir taip pasitikrinam ir suaugam.

      Šilti santykiai su visais iš tiesų praverčia. Doktorantūroje atsitiktinai
      susidraugavo su John Harland, kuris pasirodo yra žymaus Lietuvos seimo
      nario ir Lietuvą tarptautiniuose teismuose atstovavusio advokato Jokūbo
      Robinzono brolio anūkas. Jis ir jo vaikai man vieną popietę įrašė mano
      sudainuotą dainą prieš savižudystę, "Nepaskutiniai žodžiai":

      Broli, atsipeikėk, argi tu vis mums vaidinsi, kad esi lietuvis?
      Lai nebeapsisuka liežuvis, vis graudžiau lementi "Aš jau žuvęs!"
      Kai Mirtis pašauks, "Lietuvi, sveikas!" Pasakyk, "Tesu tik Dievo vaikas."
      Nors šioj žemėj žudos nemažai kas, atsikirsk jam, "Dar ne mano laikas."
      Jeigu klaus, "Bet ar geriau gyventi?" Drausk jam mums nesąmones burbenti!
      "Išmušiu tau dantis, nustok kalenti! Nesirenkame senti ar nesenti ar
      nesenti."
      Bičas nusijuoks, "Tik pajuokauta!" Išbark, "Mirtim dergi gyvybės srautą!"
      Burbtels, "Vis dėl to neapsigauta". Užbaik, "Tada aš atsakau už tautą!"
      Mus supa nesveikos vaizduotės pančiai. Viens kitą neišduokime jos kančiai.
      Tuščius žodžius tepakeičia rožančiai! Gyvensime lietuviai kaip va, kaip
      va, kaip Valančiai!
      http://www.youtube.com/watch?v=xS381WhPBbM

      "Minčių sodo" pradžioje dalyvavo litvakė Marjorie Stamm Rosenfeld. Ji
      prisidėjo prie Švenčionių žydų bendruomenės aprašymo, tai 1,300 puslapių
      veikalas: http://www.jewishgen.org/yizkor/svencionys/svencionys.html Kai
      2006 metais Europos sąjungos pinigais vykau į Kiprą, grįžtamąjį bilietą
      nusipirkau per Izraelį, ir ten likau dviem mėnesiams ieškoti musulmonų
      šviesuolių "Minčių sodui". Marjorie draugas izraelietis pažinojo Hamas
      pareigūną, Nablus vicemerą, nes abu dirbo naftos pramonėje. Tad jų dėka
      man pavyko tris savaites gyventi Nablus, Izraelio-okupotoje Palestinoje,
      kur mokiau kaip "kovoti taikiai" ir tai veiksmingai parodžiau miesto
      užkardoje, kur dainomis "Happy Birthday", "Yellow submarine", gospel ir
      t.t. nutildžiau 150 irzlių palestiniečių, laukiančių grįžti namo į kaimą,
      ir juos mokiau kaip taikiai kovoti, tuo tarpu 10 Izraelio kareivėlių su
      automatais irgi džiaugėsi, kad tik aš likčiau. Ir po kiek laiko tuos
      šimtus užkardų nuėmė.

      Taip kad, visi gražūs užmojai vienas kitą palaiko; ir teisingai
      palaikydami kitus, tuo pačiu palaikome ir savus.

      Jei Lietuvoje gyventų 200,000 žydų, ar kam iš mūsų reikėtų keliauti į
      kokias Anglijas ar Airijas?

      Nu, o kas mums prie širdies? Kaip mums vienas kitą palaikyti?

      Andrius

      Andrius Kulikauskas
      ms@...
      (773) 306-3807
      http://www.selflearners.net
    Your message has been successfully submitted and would be delivered to recipients shortly.