Loading ...
Sorry, an error occurred while loading the content.

1241Atsakomybės tyrimas (Holokausto atvej is)

Expand Messages
  • Andrius Kulikauskas
    Mar 28, 2014
    • 0 Attachment
      Dariau, Viktorai,

      Perskaičiau jūsų laiškus. Gal mus sieja bendraus klausimas: Kaip tirti
      atsakomybę? O gal netgi bendras tikslas, susitarti dėl Lietuvos
      praeities, kad galėtumėme bendrom jėgom kurti Lietuvos ateitį.

      Darius Šlapakauskas rašė:
      * Žydai paplito po visą pasaulį, įkūrė užsigrobtose žemėse valstybę,
      melžia vokiečius, o per bankinę sistemą ir visą pasaulį.
      * Rusijos revoliuciją padarė žydai prisidengdamis proletariatu, tai
      faktas, kuris visur jau oficialiai skelbiamas.
      * Negalėčiau vadinti lietuvių žydšaudžių tauta, greičiau tai sovietų
      pakalikų naikintojai.
      * Problema ne lietuviuose, o žyduose.

      Man atrodo, atsakomybės tyrimai turi plaukti iš susirūpinimo aukomis.
      Aukas reikia gerbti, atjausti. Gerbiu sovietų laikų kankinius ir
      tremtinius. Taip pat gerbiu Holokausto aukas, beginklius vyrus, moteris
      ir kūdikius. Tai kas įvyko, tai labai blogai. Jeigu visas aukas
      užjaustumėme, tai gal nereikėtų gilintis. Yra skaudu, kad nevisi
      užjaučiame. Užtat lieka nuoskaudos. Aš kai sutinku litvakus pasakau,
      užjaučiu jus dėl žudynių Lietuvoje, ir taip pat gailiuos, kad mano tauta
      prisidėjo.

      Darius išsako labai rimtus kaltinimus žydams. Jis pradeda nuo išvadų.
      Mane įtikintų jeigu pradėtų nuo klausimų: Kas melžia pasaulį? Kas padarė
      Rusijos revoliuciją? Kas naikino sovietų pakalikus?

      Aš susidomėjau Holokaustu, nes prieš pora metų pajutau, kaip litvakai
      pergyvena dėl lietuvių elgesio. Tad galvojau pasitikrinti, kaip ten
      buvo, kas kaltas dėl žydų išžudymo? Juk turbūt visi sutariame (arba
      prašau paprieštarauti) jog Lietuvoje buvo nužudyti apytikriai 200,000
      žydų, kurių dauguma buvo kūdikiai, vaikai, moterys ir nieko dėti žmonės,
      tikrai ne "sovietų pakalikai". Užtat pradedu nuo klausimo: Kas sumanė
      jų išžudymą, kas to labai norėjo?

      Išvysčiau "atsakomybės tyrimo" metodą. Dariau, Viktorai, įdomu, kaip
      jūs jį taikytumėte ar tikslintumėte. Pagrindinė mintis yra, kad stambūs
      "istoriniai" įvykiai, geri ar blogi, neįvyksta savaime. Galima atsekti,
      kas juos suprato, kas pastūmėjo, kas pasinaudojo, kas užsidegęs to labai
      norėjo. Nes kažkas to turėjo labai norėti. Taip galim nagrinėti mūsų
      laikų finansines krizes, taip galim nagrinėti Holokaustą.

      Atsakomybės tyrimu ieškau ne vykdytojų, o sumanytojų. Nagrinėju:
      * ką apie žmones pasako jų biografijos, jų gyvenimai, kas jiems būdinga
      * kas jiems galėjo būti asmeniškai naudinga
      * kas su kuo rinkosi bendrauti ilgesnį laiką
      * kas su kuo buvo, susitiko ar bendravo įvykių eigoje
      * kas buvo jausmais ar požiūriais asmeniškai užsidegęs - tai tikrieji
      sumanytojai; kas tik norėjo pasirodyti, karjerą daryti - tai visgi ne
      patys pagrindiniai; kas dalyvavo iš inercijos, prievartos ar žioplumo -
      tai nesumanytojai.

      Žodžiu, svarbiausi ir sąmoningiausi kaltininkai, tai sumanytojai, kurie
      kažko labai labai norėjo, taip kad įsivaizdavo, kaip turėtų būti. Jiems
      talkininkauja užsidegę prisitaikėliai, kurie širdingai priima ir
      įgyvendina tą sumanymą, kurio jie tačiau patys nebūtų sugalvoję. Visgi,
      vadovauti veiklai gali tik širdingai palaikantis žmogus. O pačią veiklą
      vykdyti galima priversti, samdyti, verbuoti, įpareigoti.

      Besigilindamas supratau, kad mano žinios apie Holokaustą Lietuvoje buvo
      klaidingos. Man aiškino, kad nedaug lietuvių dalyvavo žudynėse, kad tai
      buvo padugnės, kad vokiečiai juos vertė, kad tai vyko per ilgą laiką.
      Tačiau tam prieštarauja faktai:
      * Lietuvos provincijos (miestelių) žydai buvo išžudyti labai greitai.
      Apytikriai 100,000 žydų sušaudyta nuo 1941 m. birželio mėn. iki
      lapkričio mėn, tai yra, karo pradžioje. Į getus buvo suvaryti tik
      miestų žydai.
      * Vokiečių SS operatyviniame būryje buvo tiktai maždaug 150 žmonių,
      įskaitant klerkus, vairuotojus. Visai Lietuvos provincijai užteko 15
      vokiečių žudikų.
      * 1941 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvos saugumo policijos vadovas Vytautas
      Reivytis įsakė lietuvių policijai visose nuovadose surinkti tą 100 000
      žydų, juos laikyti, kankinti, prievartauti, žeminti, laužyti, kad jie
      būtų pasyvūs, tai dokumentuoti ir tai įvykdžius pranešti. O tada
      atvažiuodavo du sunkvežimiai su karininkais ir kariais, vienas su
      vokiečiais, kitas su lietuviais. Jie su vietinių pagalba nuvarydavo
      pora kilometrų į duobes, kuriuos dažnai žydai patys išsikasdavo, ir juos
      sušaudydavo. Yra 200 tokių kapų. Dalyvavo tūkstančiai vietinių
      lietuvių. Kiek žinau, nė viena vietovė nesulaukė tokio likimo, nė viena
      vietovė nebandė išgelbėti savo žydų.
      * Tiems lietuviams vadovavo patys šauniausi lietuviai - karo laikūnai,
      tuo pačiu karininkai, patriotai, voldemarininkai. Tais Dariaus ir
      Girėno laikais karo lakūnai buvo tarsi kosmonautai. Jie buvo karininkai
      profesionalai, pasiruošę mirti už tėvynę, vadinas, niekas negalėjo jų
      versti daryti kažką negarbingo.
      * Lietuvos sukilėliai Kaune karo pirmą savaitę sugaudė kelis tūkstančius
      žydų. Liepos 4 ir 6 dienomis Jurgiui Bobeliui pavaldus lietuvių
      policijos batalijonas sušaudė maždaug 3,000. Tai buvo pirmos masinės
      žydų žudynės visoje Europoje. Juos žudė įsakius SS operatyvinio būrio
      vadovui. Tačiau žudė voldemarininkų vadovaujamos kuopos. Jurgis
      Bobelis išgelbėjo žydus veteranus, kovojusius už Lietuvos
      nepriklausomybę. Po šitų žudynių kelias savaites žudymas aprimo.
      * Tačiau po dviejų savaičių voldemarininkai surengė pučą prieš Lietuvos
      laikinąją vyriausybę. Jie pašalino Bobelį ir batalijoną paėmė į savo
      rankas. Po to žydų išžudymas labai padidėjo.
      * Po žudynių ir po pučo geras šimtas karininkų ir karių savanoriškai
      išėjo iš batalijono arba juos voldemarininkai atleido iš pareigų.
      Vadinas, kurie liko nebuvo priversti, o patys rinkosi jame tarnauti.
      * Hitleris 1941 m. kovo mėnesį savo generolams buvo įsakęs išžudyti
      komunistus komisarus ir komunistus žydus. Nieko nesakyta apie moterų ir
      vaikų išžudymą. Tiktai 1941 m. gruodžio mėnesį, JAV įstojus į karą,
      Hitleris nurodė savo vadovybei išžudyti visus žydus. Tada jau Lietuvos
      provincijoje žydų nebuvo. O garsioji Wansee konferencija, kurioje
      spręsta, kaip išžudyti Europos žydus, įvyko tiktai 1942 m. sausio mėnesį.
      * Tuo tarpu 1941 m. kovo mėnesį Lietuvių aktyvistų fronto vadovas Kazys
      Škirpa slaptai nuo vokiečių smulkiai lietuviams išdėstė jog karui
      prasidėjus, ta pačia proga reikia Lietuvoje atsikratyti žydų. O dar
      birželio trėmimai nebuvo įvykę!
      * Voldemarininkai, kurie vadovavo žudymui, visus metus prieš karą
      praleido Vokietijoje, turėjo savo Lietuvių nacionalistų partiją, buvo
      parengę savo įstatus, dirbo Vokietijos karinei žvalgybai (abverui), buvo
      susitarę su Vokietijos kariuomene, turėjo ryšius su SS.
      * Okupuotoje Lenkijoje tuo tarpu žydai nebuvo žudomi, o varomi į getus.
      Baltarusijoje ir Ukrainoje žydai buvo žudomi lėčiau ir vėliau, kaip
      Lietuvoje.

      Tokie faktai vertė mane pripažinti, jog šaunūs lietuviai (ne padugnės)
      savo noru (ne prievarta) dalyvavo žydų išžudyme. Ir iškilo klausimas,
      kas gi sumanė žydų išžudymą? Gal lietuviai įsiūlė šią mintį vokiečiams,
      gal atvirkščiai, o gal kartu? Tad taikiau savo metodą, nagrinėjau, kas
      tai buvo per žmonės, kas su kuo bendravo, kada ir kur?

      Pridedu žemiau, ką sužinojau. Kalbėjau su istorikais Arūnu Bubniu,
      Vygantu Vareikiu, Petru Stankeru ir Liudu Truska. Iš jų supratau, mano
      požiūris naujas, bet esu gerai susipažinęs su medžiaga, ir visai panašu,
      kad buvo taip, kaip išvedžioju. O išvada tokia - Kazys Škirpa įsiūlė
      Užsieno reikalų ministerijos pareigūnas, jog Lietuvių aktyvistų frontas
      gali išbaidyti žydus (tai etninis valymas), tuo tarpu voldemarininkai
      (Lietuvių nacionalistų partija) įsiūlė SS, jog gali išžudyti Lietuvos
      žydus, ir jie įskundinėjo Škirpa ir LAF. Žodžiu, lietuviai konkuravosi.

      Visai taip žydų vyresnysiems 1941 m. liepos 6 d. paaiškino Lietuvos
      laikinosios vyriausybės finansų ministeris Jonas Matulionis:
      "Žydų klausimu lietuviai nesutaria. Egzistuoja trys pažiūros:
      * pagal kraštutiniausią pažiūrą visi Lietuvos žydai turi būti išnaikinti
      [Andrius: Tai voldemarininkai]
      * nuosaikesnieji reikalauja, kad būtų įsteigtos koncentracijos
      stovyklos, kur žydai krauju ir prakaitu turi atsiteisti už lietuviams
      padarytus nusikaltimus [Andrius: Tai Bobelis]
      * Trečioji pažiūra? Aš esu praktikuojantis katalikas. Aš ir kiti panašūs
      į mane įsitikinę, jog negalima žmogui atimti gyvybę. Tik Dievas gali tą
      padaryti. Aš niekada nebuvau prieš ką nors nusistatęs, tačiau valdant
      sovietams, aš ir mano draugai įsitikinom, kad nėra bendro kelio su
      žydais ir niekada nebus. Mūsų požiūriu, lietuviai turi būti atskirti nuo
      žydų ir juo anksčiau – tuo geriau. Dėl tos priežasties yra būtinas
      getas. Ten jūs būsite atskirti nuo mūsų ir negalėsite mums pakenkti. Tai
      yra krikščioniška laikysena.

      Čia vokiečiai visai neminimi. Jie nelabai prie ko.

      Viktorai, reikėtų atskirai atsiliepti į tavo teiginius. Juos galima
      patikrinti. Taip yra daręs istorikas Liudas Truska, kuris vadovavo
      pakomisei išnagrinėti sovietinius nusikaltimus. Siūlau paskaityti čia:
      http://www.genocid.lt/GRTD/Konferencijos/lietuvi.htm
      kaip jis rašo, pradedant, "Nuomonė, kad žydai nusikalto Lietuvai
      pirmuoju sovietmečiu - 1940… metais, yra labai giliai įsišaknijusi ir
      kone visuotinė. Aš net drįsčiau tvirtinti, kad jeigu ne 100, tai 95%
      lietuvių galvoja, kad žydai daugiau ar mažiau nusikalto lietuviams
      pirmuoju sovietmečiu. Aš irgi taip galvojau. Ir kada aš ėmiausi
      specialiai tyrinėti šitą temą, manęs laukė kartus nusivylimas, kaip
      lietuvio nusivylimas, kada aš pamačiau, kad jokio ypatingo žydų vaidmens
      nebuvo."
      Ir taip pat čia:
      http://www.genocid.lt/Leidyba/9/liudas.htm

      Deja, būtent lietuviai - kariuomenė, inteligentija, netgi bažnyčia -
      širdingai priėmė okupantus. Paskui jiems buvo gėda. Lietuvis atleido
      lietuviui. Bet žydams neatleido. Ir kai skaitau žydų dienoraščius,
      matau, kad lietuviai labiausiai neatleido už ėjimą šaligatviais. Mat,
      kai sovietai atėjo į valdžią, jauni žydai nebepasitraukdavo nuo
      šaligatvio, kad lietuviai praeitų. Panašiai, kaip Čikagoje juodieji
      nepasitraukia praleisti baltųjų. O lietuviai įsidėmėjo! Panašiai, kaip
      įsidėmėjo, pamatę žydą tokiuose darbuose ar postuose, kur jų ankščiau
      visai nebūdavo.

      Mano asmeninė nuomonė, tai lietuviai jautėsi skriaudžiami didelių tautų,
      jautė gėda, kad eilinį kartą pasidavė be mūšio, nors buvo labai išpūtę
      savo kariuomenę ir patriotizmą. Užtat pasireiškė ieškodami silpnesnio,
      kurį galėtų primušti. Tokiu būdu lietuviai karininkai kariavo prieš
      beginklius žydus. Taip norėjo parodyti sau ir kitiems, jog jie "ginklo
      verta tauta". Gaila. O dar patys voldemarininkai buvo "peštukai", ne
      vieną kartą sukilę prieš Antaną Smetoną, sukilę ir prieš Lietuvos
      laikinąją vyriausybę, ir atsisakę nepriklausomybės tikslo, nes norėjo
      verčiau tarnauti nacių Vokietijai, netgi tapti jos piliečiais.

      "Folkloras" gali paaiškinti, kaip žmonėms paskui atrodė. Bet "istorija"
      aiškinasi, kaip iš tikrųjų buvo. Reikia nuoširdžiai gilintis, kad
      nesitenkinti folkloru.

      Dariau, Viktorai, tikiu, kad surinktais faktais ir argumentais parodau,
      kokiais būdais galima atskleisti atsakomybę. Man rūpi atjausti aukas,
      žydus. Man taip pat rūpi nesuplakti visų lietuvių, atskirti
      voldemarininkus, aktyvistus (Berlyno ir Kauno), Bobelį, Palčiauską,
      Brazaitį. Jie verti skirtingo įvertinimo.

      Pridedu daugiau duomenų, kaip suprantu Holokausto Lietuvoje ištakas, jų
      eigą.

      Andrius

      Andrius Kulikauskas
      ms@...
      +370 607 27 665

      Mane domina lietuvių vaidmuo *sumanant* Lietuvos žydų išžudymą. Juk
      Lietuvoje tai vyko ankščiau kaip Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir
      kitur. Trūksta įrodymų jog pats Hitleris būtų įsakęs tokį visuotinį
      žydų išžudymą prieš 1941 m. gruodžio mėn. Tuo tarpu žinome, kad 1941 m.
      kovo mėn. Kazys Škirpa nurodė "atsikratyti žydų", o 1941 m. birželio
      mėn. ir liepos mėn. voldemarininkai dalyvavo žydų išžudyme, manau,
      sąmoningai, valingai, tam pasiruošę.

      Kiek ištyriau, sprendžiant iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos
      pareigūnų (ir vėliau Okupuotų rytų ministerijos - jiems rūpėjo
      pabaltiečių suvokietinimas ir slavų iškraustymas) Georg Leibbrandt ir
      Peter Kleist biografijų,
      https://lt.wikipedia.org/wiki/Georg_Leibbrandt
      https://lt.wikipedia.org/wiki/Peter_Kleist
      manytina, jog jie pradedant jau 1940 m. liepos mėn. su Kaziu Škirpa
      aptarė Lietuvos žydų likimą. Manau, Kazys Škirpa (kartu su Broniumi
      Raila ir kitais) išvystė žydų išbaidymo, tai yra, "etninio valymo"
      sumanymą (kuris nesikirto su Antano Maceinos "katalikiškos dorovės"
      koncepcija). Tuo tarpu, manau, voldemarininkų 1940 m. rugpjūčio mėn.
      siūlyta įsijungimą į "kovą su komunizmu" buvo jų akyse neatsiejama nuo
      kovos su žydais. Manau, jų netenkino etninis valymas ir jie labiau
      bendravo su SS, su Rytų Prūsijos SS vadovu Heinz Graefe (taip pat jie
      turėjo kažkokių ryšių su SD vadovu Reinhard Heydrich). Tokį ryšį
      palaikė jų buvimas Gleisgarbeno stovykloje ir paskui jų dalyvavimas
      Abvere. Pavyzdžiui, Vytautas Reivytis ir Richard Schweizer abu buvo
      Eitkūnuose. Kada 1941 balandžio mėn. susikūrė Operatyvinės grupės ir
      buvo paskirtas A grupės vadovas Franz Walter Stahlecker, manau, jam buvo
      nurodyta žudyti tiktai komunistus komisarus ir žydus komunistus, kaip
      kad Hitleris savo generolams dėstė 1941 kovo mėn. Tačiau Stahlecker
      suprato, gal iš jo vertėjo Richard Schweizer, jog lietuvių pagrindu
      galima pasiekti kur kas daugiau. Lietuvių nacionalistų partija atvyko į
      Lietuvą gerai pasiruošiusi (jau surašiusi įstatus!) ir manau mintis
      baidyti/išžudyti Lietuvos žydus sklido per LAF/Abvero tinklą ir per
      kalėjimuose esančius voldemarininkus (slaptažodžiu L.N.P. atskirai nuo
      T.D.A.).

      Vadinasi, Holokausto įsibėgėjimui nemažai įtakos galėjo turėti
      keliasdešimts lietuvių patriotų noras įsiteikti keliems vokiečiams
      karjeristams. Numatytas "žydų išbaidymas" vyko pirmomis užpuolimo
      dienomis, kaip liudija žydų dienoraštis, kuriame lietuvis muša žydą ir
      liepia bėgti iš Lietuvos. Voldemarininkų ir nacių karjeristų dėka jis
      išaugo į žydų išžudymą. Iš esmės, tai buvo lietuvių karininkų karas
      prieš beginklę tautą. Tas karas iškilo nes voldemarininkai buvo
      psichiškai pažeisti Lietuvos nelaimių, jos kariuomenės bejėgiškumo,
      norėjo pasirodyti esanti "tauta verta ginklo" ir buvo "veiklos žmonės",
      nenorintys pagalvoti (kaip kad Antanas Smetona) kokios galėtų būti
      pasėkmės (Vokietijai pralaimėjus karą) ir neužjaučiantys kitataučių
      (kurie nuėjo savo keliu). Tačiau iš esmės tai nebuvo antisemitizmas.
      Manau, tai buvo tas atvejis, kada silpnas nepajėgus grumtis su jį
      skriaudžiančiais, tai jis primuša dar silpnesnį, šiuo atveju, beginklę
      patiklią tautą, kas karininkams visiškai negarbinga.

      Galim sakyti, kad tai tik spėlionės. Aš tiesiog bandau susigaudyti, kas
      sumanė tą išžudymą. Nes organizuoti tūkstančių žydų sugaudymą (kaip kad
      Vytautas Reivytis) ar išžudymą gali tiktai labai užsidegęs žmogus.
      Karjeristas gali būti užsidegęs, bet kažkas jį turi pakurstyti. Tiesiog
      neradau, kas iš tikrųjų būtų norėjęs žydus išžudyti. Atrodo, susiklostė
      taip:
      * Hitleris sukūrė sąlygas žydų neapkęsti. Tačiau jam gi buvo visiškai
      nenaudinga juos išžudyti (juk prasminga tyčiotis tik iš gyvų) ir
      nematyt, kad jis būtų tai liepęs. Sprendžiant iš jo vakarinių pokalbių,
      jam labiau rūpėjo slavų iškraustymas, jų žemių valdymas.
      * Branduolys specialistų (Leibbrandt, Kleist) dirbo Užsienio reikalų
      ministerijoje, jų darbas eilę metų buvo išmąstyti slavų iškraustymą ir
      pabaltiečių vokietinimą. Juos sieja rasinis teoristas Alfredas
      Rosenbergas, kuris paskui vadovavo okupuotų Rytų ministerijai kur šiuos
      specialistus subūrė ir kur jie aktyviai skatino žydų išžudymą. Manau,
      iš visų žmonių Rosenbergas buvo tas, kuris norėjo žydus išžudyti, nors
      tai irgi nebuvo jam svarbiausia.
      * Kazys Škirpa, manau, pats sugalvojo pasiūlyti šiems specialistams
      nukreipti lietuvius prieš žydus. Juk šie specialistai neturėjo tikslo
      nė reikalo jo to prašyti. Jiems rūpėjo lietuvių nusiteikimas galimo
      karo metu. Sprendžiant iš Kazio Škirpos tarpukario dienoraščio, jis
      nebuvo didelis antisemitistas, tačiau pajuto nusivylimą žydais, kad
      priėmė sovietų okupaciją. Gali būti, kad specialistai iškėlė karo
      galimybę, slavų iškraustymo tikimybę ir lietuvių likimo klausimą, ar jie
      tauta verta ginklo. O Kazys Škirpa galėjo pasiūlyti, kaip lietuvių
      įnašą, sukilti ir tuo pačiu išvyti žydus ("bolševikus").
      * Manau, Rytų Prūsijos SS vadas Heinz Graefe buvo nuožmus antisemitas.
      Įsivaizduoju, taip pat ir jo aplinkos žmonės buvo.
      * Voldemarininkai irgi nebuvo ypatingi antisemitai. Tačiau jie Rytų
      Prūsijoje jais tapo. Jiems rūpėjo pasižymėti kare. Juos žeidė negarbė
      sovietams okupavus Lietuvą, tačiau pati Lietuvos nepriklausomybė nelabai
      jiems rūpėjo, o jos (Antano Smetonos) valdžia tai jiems visų
      baisiausia. Manau, jie įsiūlė Rytų Prūsijos SS, kad voldemarininkų
      vadovaujami lietuviai galėtų Lietuvos žydus išžudyti. Voldemarininkai
      Berlyno LAF užėmė visus organizacinius postus (Brunius, Michelevičius).
      * Manau, Franz Walter Stahlecker suprato iš Rytų Prūsijos SS ir iš
      Abvero, kad operatyvinės grupės veiklai gali remtis lietuviais
      voldemarininkais ir jų tinklu Lietuvoje, ir gali tą veiklą žymiai
      išplėsti. O jam rūpėjo įspūdingai pasirodyti, jis buvo savo viršininko
      Heydricho galimas konkurentas.
      * Panašu, kad užpuolus Sovietų Sąjungą Lietuvos pasienyje vyko žydų
      išžudymo eksperimentas (?), kuriam vadovavo Einsatzkommando Tilsit
      vadovas Hans-Joachim Boehme. Jame lietuviai mažiau reiškėsi. Jis gal
      turėjo ryšių su Rytų Prūsijos SS. Kiek suprantu, išžudymą liepė Franz
      Walter Stahlecker
      http://motlc.wiesenthal.com/site/pp.asp?c=gvKVLcMVIuG&b=395173
      * Heydrichas ir Himmleris rūpinosi žydų likimu tačiau man neaišku ką ir
      kada jie nurodinėjo. 1941 m. birželio mėnesį matyt buvo kažkokie
      nurodymai ir kiek prisimenu jie Augustave domėjosi žudynėmis. Visgi,
      išžudymai vyko pirmiau Lietuvoje nė kitur. Reikėtų gilintis. Heydrichas
      buvo baisiai žiaurus. Bet manau jų pirmas rūpestis buvo, kad SS valdytų
      okupuotas Rytų teritorijas, kaip ir susiklostė iš esmės.
    • Show all 3 messages in this topic