Loading ...
Sorry, an error occurred while loading the content.

Doras sūnus

Expand Messages
  • Andrius Kulikauskas
    Rašau poemą - dramą Doras sūnus . http://www.worknets.org/upload/AndriusKulikauskas/dorassunus.pdf Vis pasidalinsiu savo kūrybos virtuve. Noriu išmokti
    Message 1 of 3 , Jun 2, 2007
    • 0 Attachment
      Rašau poemą - dramą "Doras sūnus".
      http://www.worknets.org/upload/AndriusKulikauskas/dorassunus.pdf
      Vis pasidalinsiu savo kūrybos virtuve. Noriu išmokti geriau kurti,
      rašyti, geriau susigaudyti, kaip kurti ir ką aš pats noriu kurti.
      Kviečiu visus šalia kurti ir ugdytis.

      Pasigendu palaikymo, padrąsinimo, pamokymo. Gyvename "nevaižgantų"
      laikais. (Vaižgantas sugebėdavo kiekviename rasti "deimančiuką" vertą
      palaikymo, puoselėjimo.) Gyvename nepajėgėlių laikais, bet jau matosi,
      tai jau daugeliui pabodo. Man rūpi kūryba įtakoti, kelti, ugdyti save
      ir kitus. Tad vis pasidalinsiu savo mintimis, kaip dėsningai kurti.
      Gal kas paaiškins ar parodys tai geriau, tuo ir siekiu.

      Yra gerai atsiremti į rimtą temą ir tiesiog ją gvildenti. Aš "Doru
      sūnumi" noriu įsijausti į dorą žmogų, tegul ir į save, savo dorąją
      pusę. Viliuos parodyti, kad doro žmogaus gyvenimas yra įdomesnis,
      žavesnis, kaip palaidūno. Mano klausimas: Ar gali žmogus būti doras?
      Ar gali jo šviesioji pusė nustelbti jo tamsiąją pusę? Manau, kad taip,
      bet stengiuosi sąžiningai, nuodugniai tai išgyventi ir parodyti.

      Jėzus Kristus pasakojo apie sūnų palaidūną ir tuo pačiu apie jo brolį,
      kurį daugelis peikia, bet kurį laikau doru sūnumi ir kuris man artimas.
      Įsijaučiu, kaip jis valandą kitą paskęsta savo mintyse, kol galiausia jo
      tėtė išeina jo sutikti.

      Šią temą išjudino asmeniški išgyvenimai, bet ko toliau, to labiau
      sudomino pats uždavinys, įsijausti į dorą sūnų, tarsi į patį Kristų. Iš
      pradžių rašiau stulpelius eilės tvarka. Paskui bijojau kažkur nuklysti,
      apvilti klausytoją. Tad savo mintis daug maž išdėliojau. Jau maždaug
      pusę stulpelių parašiau, iš viso jų bus gal geras šimtas.

      Rašau, kaip monologą, bet kiek deklamavau, išklauso, nenusibosta.
      Turėti gautis tuo pačiu ir drama, suskaidžius jo mintis keliais balsais:
      tėvas, brolis, jisai ir įsivaizduoju trys gracijos. Dabar man rūpi
      suvokti, kaip visa eiga turi dramatiškai plaukti. Kaip teisingai
      sustatyti? Kur sudėti kirčius? Ir aplamai, ką noriu pasakyti? Tad
      dėstau minčių eigą:

      1) Kas prie durų? Įsivaizduoju, kaip namuose, didelės šeimynos ir ūkio
      darbų sūkuryje, vienas vaikas klausia kito.

      2) Sūnus palaidūnas prisistato, ir kviečia pasiklausyti doro sūnaus.

      3) Doras sūnus: likau vienas, be jausmų.

      4) O kaip mudu broliai iš tikrųjų išsiskyrėm? Vaikystėje, jaunystėje? Ar
      gyvenau visiems? Ar gyvenau kitiems, ar tik sau? Ar save pašvenčiau
      visiems? Man buvo sunku visur pritapti. Bet aš likau atviras. Aš
      gyvenau visiems, ne tik sau. Užtat gyvenau, kaip bendras žmogus, ne kaip
      išskirtinis. Jautrus įstatymui nes aš bendras visiems, o norai tik sau.
      Aš myliu priešą, ne tik draugą. O jisai? Gal irgi sunku jam dalintis
      savimi? Betgi aš nenutraukiau ryšių ogi juos puoselėjau.

      5) Savo broliui neturiu jausmų, nerandu kaip jį mylėti ir pasibjauru savimi.

      6) Mėnulis, tėvai man pasiūlo į porą Dorą, ji mergelė, tai bendras
      gyvenimas.

      7) Doros nėra pasaulyje, bet čia aš pats kaltas, kad neįžiūriu, neįvedu.

      8) Įsivaizduoju: Dora yra, ji tiesiog miega, bet ji šalia. Nesu
      vienas. Jai išsipasakosiu, kad likau vienas ir brolis jau nuėjo kitu
      taku. Pats galiu jam nebeturėti jausmų nes jau nebesutampa mūsų jausmai
      o man belieka rūpintis savimi.

      9) Aš tokiu būdu turiu susilyginti su broliu, kuris irgi rūpinasi
      savimi, eiti jo keliu, ieškoti savo kaltės ir atsivertimo. Bet tai
      savęs laužymas.

      10) Man rūpi dora ir aš esu doras. Ji pabunda, bet aš jos lyg ir
      nevertas. Bet manyje yra doras žmogus ir jį surandu savyje.

      11) Tai visiems bendras žmogus, bet kas nori su juo būti, kas net įsijaustų?

      12) Reikia palikti visiems laisvę, tad išsipasakoti nebent palyginimu:
      du broliai.

      13) O papasakoti galėtų tobulas sūnus, kurį išpranašauju.

      14) O aš esu tik doras tad susilyginau su brolio padėtimi, ir tuo
      parodau, kad pasaulis neteisingas.

      15) Tėtė ateina. Jam puolu beprasmiškai aiškinti neteisybę. Bet jis
      viską supranta. Jis brolį priėmė mūsų visų vardu. Jis privalėjo
      priimti. Tuo paaukština mane.

      16) Aš grįžtu su juo ir atsiprašau jo, kad deramai neįvertinau. Brolis
      priima mane, ir per mane daugybę žmonių su kuriais dar nesusitaikė.
      Tėtė palaimina mus abu. Brolis atsiprašo visų, kad taip užsipuolė, nes
      vis dėl to visi užjautė dorą sūnų.

      Dar daug dirbsiu prie šito, bet tai man padeda suvokti visą kūrinio
      esmę. Per visą pradžią sūnus yra be galo vienas, paskui jam siūlo porą,
      o viršūnė tada kada jisai įsivaizduoja, kad jisai nebe vienas, yra kas
      jį išklauso, Dora, kad ir mieganti. Po truputį Dora transformuojasi -
      tai doras žmogus jo viduje, visiems bendras žmogus, tobulo žmogaus
      atspindys, galiausia jo tėvas ir brolis.

      Tad dabar pasistengsiu įsijausti į pačias svarbiausias scenas, iškelti
      jų įtampą, suvesti ir plėtoti.

      Pavyzdžiui, jisai įsivaizduoja, kad ji šalia:


      Ji miega, ji šalia.
      Šalia manęs
      Būti ir nebūti,
      Tai atsakymas!
      Neskirti ar esu o gal nesu
      O gal tėra tik mūsų pasimatymas
      Nepasimatymas,
      Juk amžiams mes kartu.
      Taip, šią akimirką
      Gal tu sapnuoji,
      O gal tu tik tiesiog ramiai alsuoji,
      O gal tai aš...


      Kviečiu rašyti ar kurti šiais klausimais, o jei tai visuomenės turtas,
      gal ir panaudosiu. Arba kūryba puoselėkime kitus klausimus. Siūlau
      tokį vaisingas, veiksmingos, įtakingos kūrybos kelią. Arba parodykite kitą!

      Andrius

      Andrius Kulikauskas
      Minčių sodas
      http://www.ms.lt
      ms@...
      +370 (699) 30003
    • Andrius Kulikauskas
      ... Irena, Ačiū labai už kvietimą. Taip, mielai kada padeklamuočiau jums, gal už kokio mėnesio? Šį vakarą lauke, poezijos vakare, Dailės
      Message 2 of 3 , Jun 22, 2007
      • 0 Attachment
        Irena Buinickaitė wrote:
        > Mielas Andriau,girdejau aeklamuojama varianta ir dabar
        > perskaiciau.Ispudissunkiai nusakomas-tai gilus jaudinantis kurinys
        > privercentis susimastyti ir
        > apie asmenines vertybes.Sveikinu Tave su tokia branda.Rekomendavau jtai
        > paskaityti ir savo draugams.O gal sutiktum tai paskaityti ir publikai-tiesa
        > labai daug klausytoju negarantuoju,bet galima pasikviesti ir minciu sodo
        > kolektyva.As giedu naujojoj apastalu baznycioj chore,tai puikios patalpos
        > Rasu gt.Po pamaldu ten kartais vyksta koncertai,yra
        > pianinas,vargonai,patalpos kavai gerti.Gerai pazystu vyskupa,tad su leidimu
        > manau ne problema,tuo labiau lietuvos sviesuoliams.Pagarbiai Irena
        >

        Irena, Ačiū labai už kvietimą. Taip, mielai kada padeklamuočiau jums,
        gal už kokio mėnesio? Šį vakarą lauke, poezijos vakare, Dailės
        akademijos aikštelėje, padeklamavau įžangą kurios naują stulpelį vietoje
        parašiau belaukdamas. Rimvydas Stankevičius, jei neklystu, man tarė
        gražų žodį. O paskui kokią pirmą valandą kada jau nebebuvo skaitovų o
        klausytojai dar nenorėjo skirstytis, padeklamavau vos ne visą kiek jau
        parašiau. Vis po kelis stulpelius, paskui atsisėsdavau, bet kadangi
        nebuvo kas kitas skaito, vis tęsdavau, ir sutikdavo plojimas. Vienas
        paskui sakė, tiesiog užhipnotizavau. Klausytojai po širdingesnių
        stulpelių pradėjo ploti, gal kokią dešimts kartų iš viso, tad labai
        džiaugiuos tokiu palaikymu. O kai baigiau džiaugiaus, kiti įsidrąsino
        ir vakaras tęsėsi nors jau buvo ketinę jį baigti.

        Tomas Taškauskas skaitė tarp poezijos tūzų. Algirdas Zokaitis labai
        smagiai atliko tris dainas. Kęstutis Rastenis skaitė lietuvių ir anglų
        kalbomis bet jam teko laukti po vidurnakčio. Viktoras Dagys praėjo ir
        pasveikino. Domantas Razauskas http://www.radom.lt
        http://www.startfm.lt ir Dėdė Samas (?) sulaukė didžiausio pasisekimo,
        tada jau sugūžėjo šimtai žmonių, įspūdingai grojo ir dainavo. Visi
        galėjo dalyvauti. Labai norėtųsi daugiau tokių vakarų. Ačiū
        organizatoriams Juliui ir Diletai.

        Pridedu įžangą ir vis pasidalinsiu. Ačiū lituanistui Alvydui Čepuliui
        už kalbos redagavimą (dar tik dalį paredagavo). Kviečiu dalintis savo
        kūryba. Giedre, ačiū, kad parašai ir prašau man atsiųsk savo telefoną,
        kitą kart tau paskambinsiu!

        Andrius

        Andrius Kulikauskas
        Minčių sodas
        http://www.ms.lt
        ms@...


        -----------------------------------------
        DORAS SŪNUS


        Kas aš per žmogus?
        Dabar jau tas, kuris
        Įeina į namus
        Lyg pro savas duris
        Nes vėl tėvų sūnus,
        Ne šiaip vėlė,
        Anaiptol ne vagis.


        Durys atsidaro iki galo.
        Visi mane sutinka, kaip privalo.
        Vaidenas užmirštų veidų veidynai
        Į atmintį vis žengiantys artyn, tai
        Šeima, draugai, vaikigaliai, kaimynai.


        Gera tave matyti!
        Duok, pabučiuosiu.
        Pasiilgom! Nesulaukėm žinių.
        Nu, nesitikėjau! Ar gali būt?
        Grįžai! Aš taip ir galvojau.
        Dabar viską papasakosi.
        Kur arkliai? Tu pėsčias grįžai tokį kelią?
        Ar tu ilgam?


        Ilga nebent tyla.
        Gerus metus lauk, lauk, lauk.
        Tiktai po tūkstantinio nuotykio
        Sulauksi pirmos prakalbos iš kūdikio.
        Palauk, dar teks man atsakyt
        Į palaidūnui mestas patyčias.
        O taip vertėtų išsakyt šįryt
        Šventa palaima išgyventas atgailas.
        Norėčiau dar nors kiek išlikti doras.
        Vėjų vėjai, išsirikiuokit pagal gaidą
        Nuo švelniausio lig žvarbiausio!
        Kalnų kalnai, prašau paruoškit aidą.
        Ką čia tokio pasakyt svarbiausio?
        Ar kas klausysis to, kas vis nuklysta?
        Gal iš visų nors vienas nepažįsta
        Manęs, kaipo sūnaus ar brolio,
        Kaip meilės arba prakeiksmo iš tolo.
        Vaikas. Du vaikai. Gal mano atžala,
        Kuriam buvau kol kas tiktai žala.
        Kol kas aš doras. Nuogas kaip asla.
        Tyla nebe tyla jų žodžių drumstoma.


        Paklausk, kas prie durų?


        Kas prie durų?


        Mano vardas - Sūnus Palaidūnas.
        Mano kūnas - žemiškas klajūnas.
        Mano siela - broliška viltis.
        Mano pavyzdys uždegs širdis.


        Iš kur mane pažįstat?
        Šventraščius atverskit!
        Aš jums vis pavyzdys, tad
        Akis plačiau atmerkit!
        Jos mato kur nuklystat.
        Klaidų nebeištverkit.
        Teisybę kai išvystat -
        Tvirtai už rankų stverkit.
        Laikykitės, kai slystat.
        Kabinkitės, kaip erkės.
        Parneš į karalystę,
        Kurios dabar nesmerkit.
        Teisuolio gyslą žįskit.
        Bučkeliais apiberkit.
        Sušukit, viens, du, trys, ket!
        Už mūsų šeimą gerkit!
        Juk su manim parklystat.
        Šventraščius užverskit.
        Ar tikrai mane pažįstat?
        Galvom į tylą nerkit.
        Atsakykit, jei tik drįstat,
        Ir atsakingai verkit...


        Ar plaka jūsų širdys,
        Kai dangaus rūsti teisybė
        Mane širdingai plaka?
        Ar jūsų sočios viltys
        Gražina į vaikystę
        Atrast teisingą taką?
        Ar skamba jūsų džiaugsmas,
        Kuris mums dovanoja
        Tiek daug daugiau nei geidžiam?
        Ar žinot, kas per skausmas,
        Kai niekas negalvoja,
        Kurį labiausiai žeidžiam?


        Ar galit atsakyti? Ar galima tylėti?
        Įsikalkime tas pamokas atleisti ir mylėti.
        Juk, kiekvienas, kas skubėtų mane peikti,
        Tas pamokytas, nežino ką beveikti.
        Jam tuoj rūpi mano brolį bausti
        Į kurį kaip tik derėtų įsijausti.
        Išklausykime teisybės mokytoją,
        Kurs mūsų širdį savo lūpom kloja.


        Kas turi ausis, teklauso doro sūnaus.


        Bet kur jisai?
        Užtruko.
        Lauke kažkur.
        Jis žino, kad grįžai.
        Sėsk prie stalo.
        Ateis, ateis.
        Ateis, ateis.
      • Andrius Kulikauskas
        Tomai T, ačiū už kūrybą ir drąsa ją paaiškinti. Tai man labai padeda suprasti, įsiklausyti ir tobulintis. Rašau toliau savo įsiminimus Doras
        Message 3 of 3 , Sep 2 5:10 PM
        • 0 Attachment
          Tomai T, ačiū už kūrybą ir drąsa ją paaiškinti. Tai man labai padeda
          suprasti, įsiklausyti ir tobulintis.

          Rašau toliau savo įsiminimus "Doras sūnus".
          http://www.worknets.org/upload/AndriusKulikauskas/dorassunus.pdf
          Dalinuos savo kūrybos eiga, galite prisidėti savo pamąstymais arba dar
          geriau, savo kūrybiniais užmojais.

          Apmąstau trečią skyrių. Doras sūnus kalbasi su savimi. Trečiam
          skyriuje jis išrykėja, kaip trokštanti būtybė. (Kaip antai, "palaiminti
          kurie alksta ir trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti (ir
          pagirdyti?)". O ketvirtame skyriuje jį vaizduosiu mąstantį dėsniais,
          įstatymais, pavyzdžiui, mylėk priešą. "Palaiminti gailestingieji, jie
          susilauks gailestingumo."

          Doram sūnui labai patinka jo brolis, net ir tada kai ant jo pyksta. Jam
          tiesiog jisai patinka. Tai gilus prisirišimas. Bet dabar jau pajunta,
          kad likimas leidžia jam rinktis - atsiriboti nuo tų jausmų, arba naujai
          prisirišti. Jis tiek išgyvenęs nusprendžia, nėra ko prisirišti, tai yra
          nebūtina ir tai gali būti tiesiog nereikalingas tampymasis ir jis to
          nebenori nes jis tiek daug išgyveno vienas, be jokio atgarsio, ir kam to
          reikėjo? Ir kam taip iš naujo? Juk brolis vėl kada išvyks ir sugrįš ir
          vėl ir vėl?

          Trečias skyrius prasidės tėvo įvadu, kaip ir kiti skyriai. Manau, jis
          gali pamąstyti, koks aš tėvas? Vieną sūnų sutikau iš tolo, o kitą
          palikau čia pat lauke vienam pamąstyti. Ar jį apleidau? Vaikai daro
          kaip tėvai. Tėvas juo labiau sūnų pamoko. "Žmogaus sūnus" žmogaus
          pamokytas, iš jo padarus pavyzdį. O Dievo sūnus Dievo pamokytas savo
          pavyzdžiu.

          Toliau doras sūnus mąstys, kad jis gali nebeprisirišti prie brolio. Jis
          savo prisirišimą gerai žino ir gali neprisiminti. Bet jis akimirkai
          pasvarsto, ar tai per daug žiauru, baisu, ar jis nepraras dalį savo
          sielos atsisakydamas to gaivališko prisirišimo? Tad mes su juo
          išgyvenime tą pasvarstymo akimirką.

          Įvaizdis - žaltys, Herkulio rankose, tiek ir Mozės rankose, nors jų
          nevardinsiu. Ir bandau Dievo nevardinti nes stengiuos doro žmogaus
          išgyvenimus vaizduoti atskirai nuo Dievo.

          Radau tave! Išplėšiau iš krūtinės kaip iš krūmų. Už galvos iškėliau
          virš galvos. Žaltys! Žagsi, žagtelėk! Dvejok, liežuvi dvilinki.
          Nebeįlįsi? Nebeišlįsi?

          Kitas įvaizdis - Jėzaus išsireiškimas "asilo sukamos girnos" atitinka
          trejybei "nusistatyti, vykdyti, apmąstyti, nusistatyti..." ir man atrodo
          jis į tai žiūri, kaip į baisią bausmę, kai žmogui tenka pačiam save
          tikrinti, vietoj kad tiesiog klausytis Dievo.

          Šiandien tiek.

          Andrius

          Andrius Kulikauskas
          Minčių sodas
          http://www.ms.lt
          ms@...
          +370 699 30003
          Vilnius
        Your message has been successfully submitted and would be delivered to recipients shortly.