Loading ...
Sorry, an error occurred while loading the content.
 

Šuns širdis

Expand Messages
  • Saulius Sakalas
    Labas sodiečiam Kažkaip labai visi aprimo. Matyt visi užsiėmę neatidėliotinais darbais. Kad ir niekas neatsakysit ar nesureaguosit, nieko tokio. Bent su
    Message 1 of 2 , Mar 1, 2002
      Labas sodiečiam

      Kažkaip labai visi aprimo. Matyt visi užsiėmę neatidėliotinais darbais. Kad ir niekas neatsakysit ar nesureaguosit, nieko tokio. Bent su savimi pasikalbėsiu. Kaip juokaujama: su galva pasitarsiu ar su protingu žmogumi pasikalbėsiu.
      Senais tarybiniais laikais, pravažuodamas per Vilnių, madydavau ant vieno pastato nupieštą milžinišką Leniną, (kad Andrius galėtų įsivaizduoti, kaip betmaną) ir po juo užrašas: „iš visų menų, svarbiausias yra kinas“. Tai šiek tiek apie tuos visus dalykus ir apie kiną. Nes kokie bebūtų klaikūs tie laikai, bet jie buvo, jie paliko randus mūsų gyvenime ir pasaulėjautoj, tai vistiek istorija, ir mes joje gyvenom. O gal net ir tebegyvenam. Apie tai toliau.
      Pagal Saido pasiūlytą knygos poveikio savyje analizę, galima aptarti ir kino filmo poveikį, jo sukeltus jausmus ir supratimus. Aišku, santykis tarp knygų kiekio su ugdančių knygų ir kino filmų kiekio su asmenybę praturtimančių filmų kiekiu labai skirtingas. Kino mene ypatingai daug šlamšto. Tą salygoja absoliuti filmo kūrimo priklausomybė nuo pinigo. Mano nuomone. Apie vieno filmo sukeltus jausmus ir siaubą pasidalinsiu. Tai buvo pagal Bulgakovą pastatyta „Šuns širdis“. Pirmą kart mačiau dar tarybiniais laikais. Nieko. Juokingas. Dabar tuputį iš savo CV. Kiek pažystu Minčių sodo talkininkus, manau šiuo atveju esu vienintelis su tokia patirtimi. Baigęs savo mokslus užsispyrusiai pasiryžau savarankiškai, be niekieno protekcijos kabintis į gyvenimą kaip pajėgsiu. Tiesą pasakius profesinių aukštumų neįpatingų pavyko pasiekt. Bet iš viso to labiausiai vertinu patirtį, ji, manau, visuomet vertingiausia. Daug laiko teko praliesti su darbininkija, juos stebėt, stebėt jų mastymą, jų samprotavimus, jų džiaugsmus ir nusivylimus, jų vertybes ir vertininus. Deja, deja, tokia yra Lietuva, jos didelė dalis, jos rinkėjai. Antrą kartą žiūrint filmą nebesupratau, ką daryti: ar juoktis ar verkt. Kažkoks siaubas, šokas mane visą apniko. Filmas nukelia į antrą dešimtmetį pereito amžiaus, o jautiesi kaip tarp savo „kolegų“. Šarikovo samprotavimai ir „filosofavimai“ niekuo nesiskiria nuo šių dienų nepriklausomos Lietuvos rinkėjų. Tad pagalvoji, ar Lietuva, menanti senus „gerus“ laikus, kai nieko netrūko, nei duonos, nei arielkos,o jaigu ko ir pritukdavo, tai galima buvo pasivogt, gali gyvent kitaip.
      Įdomu pasvarstyti, kas dabar Lietuvoje laisvė ar paleidimas? Kiek žalos padarė „seni, geri“ laikai? Ar gali visuomenė pasveikti? Ar tos karto turi išmirti?
      Kol kas tiek.

      Dėkui už kantrybę perskaičius iki galo.
      Saulius Sakalas marcinkonys@...
    • Raimundas Vaitkevicius
      Sveikas, Sauliau, yra tų darbų, žinoma. Deja. O gal ir ne deja. Pvz., svarstau, kaip prisitaikyti prie mūsų lietuviškos svetainės. Apie knygą Šuns
      Message 2 of 2 , Mar 1, 2002
        Sveikas, Sauliau,

        yra tų darbų, žinoma. Deja. O gal ir ne deja.

        Pvz., svarstau, kaip "prisitaikyti" prie mūsų lietuviškos svetainės.

        Apie knygą "Šuns širdis" girdėjau nemažai, bet taip ir neperskaičiau. Ir
        filmo nepažiūrėjau, nors ir žinojau, kad yra.

        Apie "dabar" ir "anksčiau". Kada buvo geriau? Manau, kad atsakymas į šį
        klausimą gali būti tik individualus. Dėl savęs neabejoju: man geriau
        dabar. Daug nešnekėsiu, bet labai svarbu tai, kad dabar mano gyvenimas
        daug daugiau priklauso nuo manęs, negu buvo tada. Tai puiku.

        Iki.

        Raimundas Vaitkevičius
        r.vaitkevicius@...


        Minciu_sodas_LT@yahoogroups.com writes:
        > Labas sodiečiam
        >
        > Kažkaip labai visi aprimo. Matyt visi užsiėmę neatidėliotinais
        >darbais. Kad ir niekas neatsakysit ar nesureaguosit, nieko tokio. Bent su
        >savimi pasikalbėsiu. Kaip juokaujama: su galva pasitarsiu ar su protingu
        >žmogumi pasikalbėsiu.
        > Senais tarybiniais laikais, pravažuodamas per Vilnių, madydavau ant
        >vieno pastato nupieštą milžinišką Leniną, (kad Andrius galėtų
        >įsivaizduoti, kaip betmaną) ir po juo užrašas: „iš visų menų,
        >svarbiausias yra kinas“. Tai šiek tiek apie tuos visus dalykus ir apie
        >kiną. Nes kokie bebūtų klaikūs tie laikai, bet jie buvo, jie paliko
        >randus mūsų gyvenime ir pasaulėjautoj, tai vistiek istorija, ir mes joje
        >gyvenom. O gal net ir tebegyvenam. Apie tai toliau.
        > Pagal Saido pasiūlytą knygos poveikio savyje analizę, galima aptarti
        >ir kino filmo poveikį, jo sukeltus jausmus ir supratimus. Aišku, santykis
        >tarp knygų kiekio su ugdančių knygų ir kino filmų kiekio su asmenybę
        >praturtimančių filmų kiekiu labai skirtingas. Kino mene ypatingai daug
        >šlamšto. Tą salygoja absoliuti filmo kūrimo priklausomybė nuo pinigo.
        >Mano nuomone. Apie vieno filmo sukeltus jausmus ir siaubą pasidalinsiu.
        >Tai buvo pagal Bulgakovą pastatyta „Šuns širdis“. Pirmą kart mačiau dar
        >tarybiniais laikais. Nieko. Juokingas. Dabar tuputį iš savo CV. Kiek
        >pažystu Minčių sodo talkininkus, manau šiuo atveju esu vienintelis su
        >tokia patirtimi. Baigęs savo mokslus užsispyrusiai pasiryžau
        >savarankiškai, be niekieno protekcijos kabintis į gyvenimą kaip pajėgsiu.
        >Tiesą pasakius profesinių aukštumų neįpatingų pavyko pasiekt. Bet iš viso
        >to labiausiai vertinu patirtį, ji, manau, visuomet vertingiausia. Daug
        >laiko teko praliesti su darbininkija, juos stebėt, stebėt jų mastymą, jų
        >samprotavimus, jų džiaugsmus ir nusivylimus, jų vertybes ir vertininus.
        >Deja, deja, tokia yra Lietuva, jos didelė dalis, jos rinkėjai. Antrą
        >kartą žiūrint filmą nebesupratau, ką daryti: ar juoktis ar verkt. Kažkoks
        >siaubas, šokas mane visą apniko. Filmas nukelia į antrą dešimtmetį
        >pereito amžiaus, o jautiesi kaip tarp savo „kolegų“. Šarikovo
        >samprotavimai ir „filosofavimai“ niekuo nesiskiria nuo šių dienų
        >nepriklausomos Lietuvos rinkėjų. Tad pagalvoji, ar Lietuva, menanti senus
        >„gerus“ laikus, kai nieko netrūko, nei duonos, nei arielkos,o jaigu ko ir
        >pritukdavo, tai galima buvo pasivogt, gali gyvent kitaip.
        > Įdomu pasvarstyti, kas dabar Lietuvoje laisvė ar paleidimas? Kiek
        >žalos padarė „seni, geri“ laikai? Ar gali visuomenė pasveikti? Ar tos
        >karto turi išmirti?
        > Kol kas tiek.
        >
        > Dėkui už kantrybę perskaičius iki galo.
        > Saulius Sakalas marcinkonys@...
        >
        >
        >
        >
        >
        >
      Your message has been successfully submitted and would be delivered to recipients shortly.