Loading ...
Sorry, an error occurred while loading the content.

Kaip bendrauti su žmogumi, ne su nuomo ne?

Expand Messages
  • Andrius Kulikauskas
    Ačiū Vygantai, Andriau, Audrone ir visiems už laiškus. Parašysiu plačiau, kaip suvokiu įprastą bendravimą ir kokio siekiu. Minčių sodą įsteigiau
    Message 1 of 1 , Feb 25, 2010
    • 0 Attachment
      Ačiū Vygantai, Andriau, Audrone ir visiems už laiškus.

      Parašysiu plačiau, kaip suvokiu įprastą bendravimą ir kokio siekiu.

      "Minčių sodą" įsteigiau 1998 metais. Daugiausia veikiame anglų kalba,
      nes kitose šalyse man buvo ir yra daugiau galimybių susirasti užsakovų.
      Lietuvių kalba veiklą vystau papuolamai ir iš viso džiaugiuos, kad
      pabendraujame. 1998 metais per Kęstą Augutį susipažinau su Lietuvos
      kompiuterininkų sąjungos nariais http://www.liks.lt Tais laikais dar
      mažai kas turėjo elektroninio pašto adresus. Ir tik per daugelį metų
      įpratome atvirai bendrauti, rašyti viešai ką ankščiau tik pasakydavom
      draugams, bendraminčiams. Tai jau nemažai, tačiau asmeniškai noriu kur
      kas daugiau.

      Mes, žmonės, esame įpratę bendrauti nuomonėmis, kaip jau Platonas
      pastebėjo. Kas yra nuomonė? (Gal tą žodį skirtingai suprantame, anglų
      kalba versčiau "opinion".) Kviečiu pasisakyti, kaip suprantame.
      Vygantas rašė:

      "visi galimi atsakymai į visus galimus klausimus taip pat tėra nuomonės,
      taigi, anot tavęs - proto šiukšlės. žmogiškasis bendravimas iš esmės ir
      yra- dalinimasis nuomonėmis. vienos jų pagrįstos įžvalgomis, kitos-
      patirtimi, trečios - tikėjimu. Kaip pastebėjau, tai kaip tik kalba
      akivaizdžiai ir skiria žmogų nuo kitų gyvųjų sutvėrimų. o kam kalba
      reikalinga? būtent tam, kad galėtum perduoti savo nuomonę kitam ir taip
      pasidalinti savo pastebėjimais, patirtimi, bei išgyvenimais. per kalbą ir
      nuomonių apsikeitimą žmonija ilgainiui ir atrado Dievą, Kosmosą, sielą,
      išmintį, grožį, etc."
      http://groups.yahoo.com/group/Minciu_sodas_LT/message/6354

      Nuomonės yra kaip rūbai. Vienus užsidedi, kitus nusiimi, pagal
      aplinkybes. Už vienų nuomonių slepia kitos, jų gali būti daug
      sluoksnių. Tad kaip pažinti žmogų už jų slypinti? Kaip su juo
      bendrauti? Dažnai žmogus nenori, gal bijo nuoširdaus bendravimo, širdis
      į širdį. Dažnai žmogus nejaučia galimybę pasakyti, kas jam iš tikrųjų
      rūpi, galvoja - žino - ar teisinasi, tai niekam nesvarbu. Arba mano,
      tai mano reikalas. Mes tiesiog skatinami bendrauti paviršiumi: Žiūrėk
      kokia mano puiki nuomonė, koks aš protingas, reikalingas, teisingas,
      kūrybingas, nepriklausomas. Ir iš viso gaunasi bendravimas ne su
      žmogumi, o su kaliause, su rūbų krūva, su skudurynu. Jaučiui
      mosikuojama skuduru - va, bendraukime! ginčykimės!

      O kaip kitaip?

      "Minčių sode" vis palaikau kitokį bendravimą. Jį pasistengsiu labiau
      išryškinti, paaiškinti. Pagrindas yra ne bendravimas su kitais, o
      bendravimas su savimi. Būtent ta prasme esame "savarankiški
      mąstytojai". Šį laišką rašau nenorėdamas kitą žmogų būtinai paveikti
      vienaip ar kitaip, bet norėdamas atskleisti savo vidaus būseną, kas man
      rūpi, ką išgyvenu, ką dirbu, ką veiksiu. Kiekvienu tokiu laišku aš augu
      kaip žmogus, atsiskleidžiu, save tikrinu ir auklėju, sulaukiu pastabų,
      ir savo pavyzdžiu bandau skatinti kitus, gerbdamas jų laisvą valią, kaip
      ir savo. Mąstau atvirai.

      Žodžiu, rašau ne apie išorinius reiškinius, ne apie "kažką" riboto, ne
      ką "numanau", o rašau savo vidinius išgyvenimus, ką išgyvenu visa
      širdimi, visu protu, visa dvasia, visu kūnu, ką laiduoja visa savo
      gyvybe, rašau ką "išmanau" apie "viską". Galim ginčytis apie "kažką",
      už ar prieš, bet nėr kaip ginčytis apie "viską", tiesiog galim
      išklausyti, ką žmogus liudija, ką išgyvena, užtat galim netgi žmogų
      palaikyti, kartais jo net ir nesuprasdami, jam net ir nepritardami, bet
      pripažindami, kad tas žmogus nuoširdus ir tikras, tas žmogus po visų
      rūbų ir aplinkybių yra lygiai toks pat, kaip ir aš, netgi esame viena.

      Nebūtinai žmogui visiškai apsinuoginti, bet išmokti rengtis žmoniškai,
      parodydami save, kokie iš tikrųjų esame. Parodydami, kaip rūbus
      pasirenkame, kodėl užsidedame, kodėl nusiimame, kodėl pakeičiame.
      Neprisirišdami per daug prie rūbų, ir paaiškindami, kodėl prie jų
      prisirišame. O labiausia, savo rūbais išryškindami savo kūną ar bent jo
      dalis, ką norim rodyti (gal savo veidą?), o nepasislėpdami už jų. Rašau
      perkeltine prasme. Nu, mums gal nebūtina domėtis vienas kito kūnais,
      bet man svarbu domėtis savo ir kitų širdelėmis. Nebūtina žinoti jų
      paslaptis, bet su kiekviena rasti kaip bendrauti tiesiogiai, tam kurti
      erdves ir palaikančią aplinką. Stengiuos kitus padrąsinti savo pavyzdžiu.

      Esu taip bendravęs su tūkstančiais žmonių, jų tiesmukiškai paklausęs,
      kas jums rūpi? ar jums rūpi pamąstyti? ką labiausiai vertinate? ko
      nežinote? ko siekiate? ar pamąstytumėte atvirai? ko svajojate? kaip
      jums padėti? Ir dažnai man atsako, dar niekas manęs šito gyvenime
      neklausė! Mes, žmonės, tiek daug kalbame, bet ar mums rūpi esmė?

      Pasitaiko, būna žmonių vis ginčijantys su manimi. Ir būna, išsiaiškinu
      su jais, ar jūs laikotės logikos? Ar jums rūpi mąstyti nuosekliai?
      Lavinti savo mąstymą? Ir būna, kad ne! Man netgi aiškina, "Man
      nebūtina mąstyti, aš nepripažįstu logikos, aš neprasidedu su sudėtingais
      dalykais, aš nematau reikalo mąstyti." Žodžiu, tokiam žmogui nerūpi
      pamąstyti, nerūpi mąstymas, nerūpi auklėti save. Tad ko mums ginčytis?
      Beprasmiška!

      Ir pabandyk prašyti drausmės! Visgi, "Minčių sode" sieksiu drausmės.
      Audronė Anušauskienė ("Veikti plačiau")
      http://groups.yahoo.com/group/veiktiplaciau/ ir Tomas Čepaitis
      ("Žmoniškai") http://groups.yahoo.com/group/zmoniskai/ veda savo grupes,
      kaip nori, ir su jais tarsiuos, kaip man dalyvauti. Aš ieškau
      nešiaudadvasių žmonių, ne kaliausių, kad ir nedaug, su kuriais galėčiau
      atvirai ir širdingai bendrauti, dūkti, auklėtis, kurti naują aplinką,
      gyvenseną ir kviesti kitus.

      Sunku bendrauti kitaip. Audronės laiškuose būna gražių pavyzdžių. Ji
      turi savo nuomonę, bet kartais ją permąsto, kartais pagrindžia, kartais
      pasitikrina, kartais pažvelgia naujai, kartais ją išreiškia gyva
      veikla. Aš tuo džiaugiuos, į ją atsiremiu ir noriu palaikyti. Yra
      "kažkas" ("blaivybė"), bet už to kažko slypi kažkas daugiau, netgi
      viskas, jei tik susidomėtumėme, jei tik įsiklausytumėme. Kiek suprantu,
      gal Audronė mane patikslins, ji gyvena kaime ir mato, pergyvena
      nuosmūkį, kuris tampriais susijęs su girtuokliavimu. Jai rūpi
      atsiliepti prasmingu mąstu. Su nuomone lengva ginčytis, o su rūpesčiu
      nėr kaip. Aš asmeniškai prie "blaivybės" prieinu iš kito kampo, iš to
      kas būtent man rūpi. Save suprantu, klaidingai ar ne, kaip pasakiškų
      galimybių žmogų, tobulo proto globėją, amžinai atgimstančią valią
      ištikimą tyroms širdims, gamtos pateptąjį ir Dievo palaimintąjį, kuriam
      būtina gyventi visų labui. Iš savo puikybės ar šventumo, sau neleidžiu
      savo smegenis, savo erdvėlaivį nors kiek daužyti ar netgi braižyti
      alkoholiu, kaip sau leidžia kuklesnių priemonių vairuotojai. Toliau,
      man svarbu visapusiškai lavintis, tad baliuose nepasikliauju alkoholiu,
      o išmokstu bendrauti be jo, kas truko daug pastangų, užtat blaivas moku
      žaisti ar dūkti visai linksmai. Paskui, pažįstu žmonių, kuriems
      alkoholis yra mirtinas priešas, jie nemoka kaip gerti ir nebeišmoks kaip
      gerti, jiems tiesiog būtina negerti, daugelis iš jų "alkoholikai
      anonimai". Ir pažįstu dar daugiau žmonių, kurie geria ir man nuo to su
      jais nėra geriau, aš daug nustoju per jų gėrimą. Tad aš negeriančius
      palaikau iš vieningumo, tai jau kilnus elgesys, ir tokių supratingų
      žmonių buvo daug blaiviame Naujųjų metų vakare Užupio Galeroje, visai
      linksmi žmonės, tarp kitko. Dėl to ir rengiau tą vakarą ir taip pat dėl
      to, kad man rūpi palaikyti tokį kilnumą, šviesumą, supratingumą. Siekiu
      tokios kultūros.

      Lengva suplakti Audrone ir mane ir daugelį kitų. Betgi mes esame visi
      skirtingi savo rūpesčiais. Ir kai išsipasakojame savo rūpesčius, tada
      kiekvieną suprantame atskirai, tiek Tomą, Vygantą, Rasą, Albertą, Darių,
      Romualdą ir t.t. Suprantame, ko norėti iš žmogaus ir ko nenorėti.
      Pavyzdžiui, Vygantas mums užkūrė Užupio Galerą, paskui išėjo švęsti ir
      gerti su draugais. Argi jis mums nepadėjo? Tomas iš viso nepasirodė,
      bet jisai palaikė pačią mintį, kai niekas nepalaikė, ir su juo ir jo
      draugais bendravau greta, Stopkėje, po visko, trečią ryto, ir jis yra iš
      tų žmonių, kuriems šis renginys byloja, kad jį mylime ir jis galėtų gal
      ir negerti. Rasa paaiškino, kad nedalyvaus nes ji švęs namuose su vyru,
      jisai neišeina iš namų, o šiaip būtų mielai prisijungusi. Tai irgi
      palaikymas. Ačiū!

      Gal aiškiau, kokio bendravimo siekiu? Užtat visom jėgom puoselėsiu 12
      klausimų http://www.12questions.org Man atrodo (tai mano nuomonė) šiais
      klausimais išryškės, kaip ir su kuo galiu bendrauti dalykiškai? O
      prasideda klausimu, "Kas man rūpi?", kuris gal visų sunkiausias,
      tikriausias, bet užtenka jį atsakyti 1% ir visas bendravimas
      pasikeičia. Užtenka pamatyti 1% žmogaus odos, suprasti, jog jis žmogus,
      ne kaliausė. O jei pamatai žmogaus veidą, tai gali netgi pamilti, netgi
      įsimylėti. Tai mano nuomonė ir savo veikla ištirsiu jos pagrįstumą.

      Tiesiog pavargau, man pritrūko jėgų ir kantrybės laukti iš kiekvieno,
      kada surimtės, kada subręs, kada atsiskleis. Tegu visi bręsta savo
      greičiu, bet aš noriu tuo tarpu bendrauti su panašiais rimtuoliais,
      netgi teisuoliais. Daug žmonių yra man rimtai padėję. Tomas ir
      Vygantas ir Kęstas mane paskatino surengti savo pirmąją meno parodą,
      Zenonas ir Markus ir Juozas mane įkvėpė savo filosofiją aprėpti filmuku,
      Audronė ir Zenonas ir jų šeima parodė kaimo gyvenimo grožį ir prasmę.
      Daug kas mane įkvėpė, kaip antai Rasa ir Romualdas, Vilniaus
      universitete surengę debatus, Ar homoseksualai diskriminuojami?

      Ieškau, tačiau, dalykiškio palaikymo sau ir ištisai kultūrai, nes kol
      kas tokia parama yra atsitiktinė, kaip ir mano pagalba kitiems. Ieškau
      pagrindo šviesuolių kultūrai, dangaus karalystei, kur nebūtina
      didžiadvasiškai šuoliuoti visu tikėjimu, bet galima mažadvasiškai
      žingsniuoti, žingsnis po žingsnio, "palaiminti mažadvasiai", mažiausiais
      tikėjimo šuoliais, kas manau (tai mano nuomonė) ir yra tie dvylika
      klausimų.

      Va, kiek aš turiu nuomonių, bet juos grindžiu ne kitiems, ne apskritai,
      o savo išgyvenimais, galiausia, kas man rūpi. Nebandau visus įtakoti
      priimti mano nuomonę, o tiesiog ieškau bendražygių. Noriu atsiskleisti,
      kad suprastų mane, kodėl jos laikausi, ir atitinkamai derinti mūsų
      bendravimą.

      Man tai rimtumo laipsniai, tai ne vien "Minčių sodo" gairės, bet mano
      supratimas, kaip su kitais bendrauti. Bus ir išimčių, yra žmonių su
      kuriais draugauju kantriai, nepaisant jokių taisyklių. Bet šiaip man
      rūpi sukurti aplinką, tiek menamovėje, tiek tikrovėje, kur bendraujam
      dalykiškai, iš esmės, rimtai ir atsakingai, tad ir ieškome tokių gairių.

      Kviečiu dabar ir nuolatos rašyti, kaip kiekvienas suprantame, kaip
      palaikyti tokį bendravimą? O netrukus pradėsiu klausti, atsakyti,
      aptarti 12 klausimų, kiekvienam skiriant po savaitę. Gegužės mėnesį
      rengsiu parodą Užupio Galeroje, kviesiu įsijungti visais menais,
      išreikšti savo ir kitų atsakymus, o ypač, ko svajojame?

      Linkėjimai iš Vienos, Austrijos,

      Andrius

      Andrius Kulikauskas
      Minčių sodas
      http://www.ms.lt
      ms@...
    Your message has been successfully submitted and would be delivered to recipients shortly.