Loading ...
Sorry, an error occurred while loading the content.

kaip suprasti nusistatantá, vykdantá, apmàstantá?

Expand Messages
  • minciusodas
    ... uzvestu zmones. ... Dalia, Dark, ačiū jums už laiškus ir pavyzdį, kaip savo pavyzdžiu palaikyti kitus. Laukiame daugiau pasisakymų apie švietimą.
    Message 1 of 8 , Oct 19, 2004
    • 0 Attachment
      --- DarkCloud raðë:
      > Is tikruju labai svarbu palaikymas ir kad kas nors darytu ir
      uzvestu zmones.
      >
      > Pastebejau, kad jei apie ka nors kalbi ar visa laika darai ka nors,
      > tuomet tai yra su tavimi, tuomet tai egzistuoja. As turiu omeny, kad
      > jei kalbam apie supratinguma, apie sypsenas, apie meile, apie
      > didvyrius, tuomet jie ir egzistuoja.
      > O jei apie tai nekalbam, jei galvojam, kad tai tik fantastika ir
      > mistika, tuomet to nebelieka. Mes patys galim nuspresti, ar tai
      > egzistuos, ar ne.
      >
      > Labai gerai darot Dalia :) uzsukciau ir as, tik kad toli labai :P
      > gal ryt poryt siom dienom

      Dalia, Dark, aèiû jums uþ laiðkus ir pavyzdá, kaip savo pavyzdþiu
      palaikyti kitus. Laukiame daugiau pasisakymø apie ðvietimà.

      Man ypaè rûpi palaikyti savamokslius. Tad rodau ir savo pavyzdá.
      Noriu pripratinti mus prie savamoksliðko màstymo, kada mintys yra
      miglotos, ûkanotos, gal ir klaidingos, bet gyvos ir tvarkà
      randanèios. Svarbu iðdrásti atvirai màstyti, ir svarbu iðmokti kaip
      toká palaikyti - vaikà ar suaugusá, draugà ar nepaþástamà. Galime
      iðklausyti, uþkalbinti, paklausti, pasidalinti patirtimi... ar dar
      kaip? Aèiû, Raimundui, uþ palaikymà!

      Ðiandien màsèiau, kaip Dievas ir þmogus susikalba.

      Að manau, kad þmogaus esminë veikla, tai: nusistatyti, vykdyti ir
      apmàstyti. Manau, kad tai þmogaus variklis, kuo jis gyvena. Tai yra
      veikla kuria jis atsirenka, taiko ir ávertina dësnius kuriais jis ir
      gyvena. Sekmadiená aplankiau Rytá Umbrasà ir jo ðeimà Alytuje.
      Kalbëjome apie prietarus ar pusmokslius kuriuos iðradinëjame kada
      neþinome ko griebtis. Pavyzdþiui, man bekeliaujant nebeuþsivedë
      neðiojamas kompiuteris kuris man reikalingas darbui. Man pasisekë já
      uþvesti tik laikant já savo glëbyje. Iðsiaiðkinau, kad bûtinai turiu
      kojas statyti ant þemës. Padeda dar truputá nuleisti jo kairinæ
      pusæ. Taip ir pavyksta pakrauti. Ásivaizduoju, kad tai kaip nors
      susijæ su baterija, ir su kompiuterio komponentø áþeminimu. Rytis
      papasakojo, kaip jam pavyko atrasti kaip padëti dviem kompiuteriams
      susisiekti bevieliu ryðiu, jam teko naudotis treèiu neðiojamu
      kompiuteriu. Mums turbût visiems tenka panaðiai eksperimentuoti su
      kompiuteriais, taip pat mûsø santykiuose su kitais þmonëmis, ir
      svarbiausia, savo paties gyvenime. Nusistatydami, vykdydami ir
      apmàstydami, mes gryniname dësnius kuriais grindþiame savo elgesá.
      Vadovaudamiesi dësniais, gyvename sàmoningai, negyvename vien ðia
      akimirka, "pasiduodame" ne tik jai, bet ir amþinybei. Gyvename ne
      vienu bëgiu, o ið karto keliais. Ketvirtadiená kalbëjau su Alvydu
      Èepuliu, ir bekalbant supratau sandarø naudà. Sandaros yra papildoma
      priemonë mûsø dësniø gryninimui. Sandara derina tuos ávairius
      gyvenimo bëgius, iðsako jø ryðá, tad jinai save iðgrynina, jeigu tik
      ji yra tikra. Màstydami sandaromis mes geriau susigaudome savo
      dësniuose, prisimename, kokie kiti gali bûti dësniai, juos ryðkiau
      iðsakome.

      Að ásivaizduoju, kad Dievui bûdinga veikla yra iðeiti uþ savæs. Juk
      jis yra neribotas, ir kà daugiau jam beveikti? Mes ir visas pasaulis
      esame visaip riboti. Tad ásivaizduoju, kad neribotas iðeina uþ savæs
      á ribotà, jame bendrauja ir gyvena. Jis tuo paèiu iðëjimu ir sukuria
      viskà.

      Anà savaitæ màsèiau, kaip Dievas supranta þmogø per "perëjimus"
      kuriais þmogaus poþiûris slenka ið nusistatymo á vykdymà, ið vykdymo
      á apmàstymà, ið apmàstymo á nusistatymà. Ðiandien pamàsèiau, kaip
      þmogus supranta Dievà Dievui iðeinant uþ savæs.

      Að pasikliauju brëþiniu kurá nupaiðiau pagal keturias pirmines
      sandaras kurias paþástu.
      http://www.ms.lt/lt/gyvenimas/index.html#susikalbejimas
      Atrodo, kad þmogaus ir Dievo susikalbëjimas pareina nuo Dievo.
      Dievas ásijungia á þmogaus gyvenimà. Jis tuo nusako vienà ið keturiø
      lygmenø kuriais bendraujame: mes su Dievu uþ mûsø, su kitu uþ mûsø,
      su kitu mumyse, su Dievu mumyse. O mes jo laukiame, jam iðeinant ið
      savæs, ir sutampame su juo ties tà ribà, kada jis iðeina ið neriboto
      á ribotà. Að manau, kad tie lygmenys iðsako kiek mes ásivaizduojame
      tà trejybæ - atitinkanèià mûsiðkiai - kurià mes jam priskiriam, kaip
      bendrakalbiui. Að ásivaizduoju, kad ta jo trejybë yra pilnavertë,
      kada jisai renkasi nusistatyti, vykdyti, apmàstyti. O kada
      nesirenka, o tik deri, arba atrodo, arba tiesiog yra, tada ta trejybë
      iðkyla ne jame, neribotame Dieve, o tiktai jam gyvenanèiam ribose.

      Gal taip galiu paklausti: kaip neribota bûtybë supranta mûsø riboto
      þmogaus gyvenimà, mûsø trejybæ: nusistatyti, vykdyti, apmàstyti?
      Taip pat mane domina, kiek tame supratime svarbûs tai kà að vadinu
      nulybës atvaizdais: teisingas, tiesus, pastovus, prasmingas?

      Màstysiu toliau,

      Andrius

      Andrius Kulikauskas
      Minèiø sodas
      http://www.ms.lt
      ms@...
    • Andrius Kulikauskas
      Mąstau toliau, kaip Dievas ir žmogus susikalba. Reikėtų gal parinkti šio susikalbėjimo pavyzdžių. Nors tie pavyzdžiai gali būti abejotini, nebent
      Message 2 of 8 , Oct 22, 2004
      • 0 Attachment
        Mąstau toliau, kaip Dievas ir žmogus susikalba.

        Reikėtų gal parinkti šio susikalbėjimo pavyzdžių. Nors tie pavyzdžiai
        gali būti abejotini, nebent remtumėmės savo asmeniška patirtimi, kaip
        patys įsivaizduojame, suprantame. Gali padėti ir ryškūs pavyzdžiai iš
        šventojo Rašto ar kitur.
        Tuo tarpu aš nagrinėsiu sandaras kurias bandau suvienyti. Manau, kad
        jos ir skirtos išreikšti Dievo ir žmogaus susikalbėjimą.

        Vakar pastebėjau, kad žmogus vis pasitikslina. Tam ir yra jo trejybė:
        jisai nusistato, vykdo, apmąsto. O Dievui nėra ko pasitikslinti.
        Žmogus yra, ar gali būti, visada kažkiek nukrypęs. O Dievas viską daro
        iškart teisingai ir supratingai. Jisai iš kart pataiko, tiek kiek jisai
        yra Dievas. Dievas yra tobulas ir neribotas. Žmogus yra netobulas ir
        ribotas. Užtat žmogui tenka vis pasitikslinti. Tai bene yra pagrindas
        žmogaus susikalbėjimo su Dievu. Žmogus ieško centro apie kurį suktis, o
        Dievas nori praplėsti savo akiratį, išeiti iš teisingumo į klaidų ir
        ribų pasaulį, leisti jam būti.

        Dabar bandau suprasti Dievą, tobulą, nepasitikslinantį. Mes jį
        suprantame tik per jo pastangas, jo norą, troškimą susikalbėti su
        mumis. Tas troškimas reiškiasi skirtingais lygmenimis:
        - Dievas trokšta nieko: jisai savarankiškas. Jam nieko nereikia.
        - Dievas trokšta kažko: jisai užtikrintas. Viskas yra taip kaip jis nori.
        - Dievas trokšta betko: jisai ramus. Jam viskas yra į gerą.
        - Dievas trokšta visko: jisai mylintis. Jisai rūpinasi net ir mūsų
        nesąmonėmis kurios neturi jokio pagrindo.
        Tie troškimai yra atvaizdai kuriais suvokiame Dievą. Tai bene angelai
        traukiantys Dievo vežimą Ezechielio pranašystėje
        http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKE1999_Ez_1

        Dievas, būdamas tobulas, išlieka toks pat nepaisant savo troškimo. Jis
        sutampa ir prieš ir po savo troškimo. Užtat mes jį suvokiame per jo
        troškimą, kad jis išlieka tas pats. Kiekvienu atveju šį skirtumą
        suvokiame kaip nulybę, matome jos atvaizdą. Nulybe vadinu visko
        padalinimą į nė vieną požiūrį. Įsivaizduoju, skirtumas tarp Dievo ir
        Dievo apima viską, bet jame nėra jokio požiūrio.

        Nulybės atvaizdus pažįstu iš ankščiau, tai akivaizdumas, tiesumas,
        pastovumas, prasmingumas. Dabar matau, juos galime suprasti kaip Dievo
        išlikimu tuo pačiu, prieš ir po jo troškimo.
        - Dievas trokšdamas nieko, būdamas savarankiškas, išlieka tas pats
        Dievas. Jo troškulys neslepiamas, užtat akivaizdus.
        - Dievas trokšdamas kažko, būdamas užtikrintas, išlieka tas pats
        Dievas. Jo troškulys nevaizduojamas, užtat tiesus, tiesioginis.
        - Dievas trokšdamas betko, būdamas ramus, išlieka tas pats Dievas. Jo
        troškulys nekintamas, užtat pastovus.
        - Dievas trokšdamas visko, būdamas mylintis, išlieka tas pats Dievas.
        Jo troškulys neaprėpiamas, užtat prasmingas.
        Atrodo, kad mes nulybės atvaizdais suvokiame jo troškimus.
        Tiek šiandienai.

        Andrius

        Andrius Kulikauskas
        Minčių sodas
        http://www.ms.lt
        ms@...


        >Šiandien mąsčiau, kaip Dievas ir žmogus susikalba.
        >
        >Aš manau, kad žmogaus esminė veikla, tai: nusistatyti, vykdyti ir
        >apmąstyti. Manau, kad tai žmogaus variklis, kuo jis gyvena. Tai yra
        >veikla kuria jis atsirenka, taiko ir įvertina dėsnius kuriais jis ir
        >gyvena. Sekmadienį aplankiau Rytį Umbrasą ir jo šeimą Alytuje.
        >Kalbėjome apie prietarus ar pusmokslius kuriuos išradinėjame kada
        >nežinome ko griebtis. Pavyzdžiui, man bekeliaujant nebeužsivedė
        >nešiojamas kompiuteris kuris man reikalingas darbui. Man pasisekė jį
        >užvesti tik laikant jį savo glėbyje. Išsiaiškinau, kad būtinai turiu
        >kojas statyti ant žemės. Padeda dar truputį nuleisti jo kairinę
        >pusę. Taip ir pavyksta pakrauti. Įsivaizduoju, kad tai kaip nors
        >susiję su baterija, ir su kompiuterio komponentų įžeminimu. Rytis
        >papasakojo, kaip jam pavyko atrasti kaip padėti dviem kompiuteriams
        >susisiekti bevieliu ryšiu, jam teko naudotis trečiu nešiojamu
        >kompiuteriu. Mums turbūt visiems tenka panašiai eksperimentuoti su
        >kompiuteriais, taip pat mūsų santykiuose su kitais žmonėmis, ir
        >svarbiausia, savo paties gyvenime. Nusistatydami, vykdydami ir
        >apmąstydami, mes gryniname dėsnius kuriais grindžiame savo elgesį.
        >Vadovaudamiesi dėsniais, gyvename sąmoningai, negyvename vien šia
        >akimirka, "pasiduodame" ne tik jai, bet ir amžinybei. Gyvename ne
        >vienu bėgiu, o iš karto keliais. Ketvirtadienį kalbėjau su Alvydu
        >Čepuliu, ir bekalbant supratau sandarų naudą. Sandaros yra papildoma
        >priemonė mūsų dėsnių gryninimui. Sandara derina tuos įvairius
        >gyvenimo bėgius, išsako jų ryšį, tad jinai save išgrynina, jeigu tik
        >ji yra tikra. Mąstydami sandaromis mes geriau susigaudome savo
        >dėsniuose, prisimename, kokie kiti gali būti dėsniai, juos ryškiau
        >išsakome.
        >
        >Aš įsivaizduoju, kad Dievui būdinga veikla yra išeiti už savęs. Juk
        >jis yra neribotas, ir ką daugiau jam beveikti? Mes ir visas pasaulis
        >esame visaip riboti. Tad įsivaizduoju, kad neribotas išeina už savęs
        >į ribotą, jame bendrauja ir gyvena. Jis tuo pačiu išėjimu ir sukuria
        >viską.
        >
        >Aną savaitę mąsčiau, kaip Dievas supranta žmogų per "perėjimus"
        >kuriais žmogaus požiūris slenka iš nusistatymo į vykdymą, iš vykdymo
        >į apmąstymą, iš apmąstymo į nusistatymą. Šiandien pamąsčiau, kaip
        >žmogus supranta Dievą Dievui išeinant už savęs.
        >
        >Aš pasikliauju brėžiniu kurį nupaišiau pagal keturias pirmines
        >sandaras kurias pažįstu.
        >http://www.ms.lt/lt/gyvenimas/index.html#susikalbejimas
        >Atrodo, kad žmogaus ir Dievo susikalbėjimas pareina nuo Dievo.
        >Dievas įsijungia į žmogaus gyvenimą. Jis tuo nusako vieną iš keturių
        >lygmenų kuriais bendraujame: mes su Dievu už mūsų, su kitu už mūsų,
        >su kitu mumyse, su Dievu mumyse. O mes jo laukiame, jam išeinant iš
        >savęs, ir sutampame su juo ties tą ribą, kada jis išeina iš neriboto
        >į ribotą. Aš manau, kad tie lygmenys išsako kiek mes įsivaizduojame
        >tą trejybę - atitinkančią mūsiškiai - kurią mes jam priskiriam, kaip
        >bendrakalbiui. Aš įsivaizduoju, kad ta jo trejybė yra pilnavertė,
        >kada jisai renkasi nusistatyti, vykdyti, apmąstyti. O kada
        >nesirenka, o tik deri, arba atrodo, arba tiesiog yra, tada ta trejybė
        >iškyla ne jame, neribotame Dieve, o tiktai jam gyvenančiam ribose.
        >
        >Gal taip galiu paklausti: kaip neribota būtybė supranta mūsų riboto
        >žmogaus gyvenimą, mūsų trejybę: nusistatyti, vykdyti, apmąstyti?
        >Taip pat mane domina, kiek tame supratime svarbūs tai ką aš vadinu
        >nulybės atvaizdais: teisingas, tiesus, pastovus, prasmingas?
        >
        >Mąstysiu toliau,
        >
        >Andrius
        >
        >Andrius Kulikauskas
        >Minčių sodas
        >http://www.ms.lt
        >ms@...
        >
        >
        >Laiškas į minciu_sodas_lt@yahoogroups.com tampa visuomenės nuosavybė, tai yra, visuomenės labui atsisakome autorinių teisių, nebent tame laiške pabrėžtinai jų neaatsisakome. http://www.primarilypublicdomain.org/letter/ Kviečiame dalintis mūsų laiškais, prašome pripažinti mūsų autorius.
        >
        >Laiškus siųsti: minciu_sodas_lt@yahoogroups.com
        >
        >
      • aiva
        dievas su zmogum nesikalba
        Message 3 of 8 , Oct 22, 2004
        • 0 Attachment
          dievas su zmogum nesikalba
        • Andrius Kulikauskas
          Ačiū, Giedre, už virtualų tortą! Aiva, Giedre, Tomai, Dark, Algirdai, Viktorai, Raimundai, Ryti, Vidai, ačiū, kad vienas kitam atsiliepiam, tuo
          Message 4 of 8 , Oct 25, 2004
          • 0 Attachment
            Ačiū, Giedre, už virtualų tortą!
            Aiva, Giedre, Tomai, Dark, Algirdai, Viktorai, Raimundai, Ryti, Vidai,
            ačiū, kad vienas kitam atsiliepiam, tuo palaikom.
            George, Vygaudai, Gizmo, ačiū už puikius laiškus! Gal kas atsilieps?

            George klausia, "kas yra Dievo požiūris?"
            Vygaudas rašo apie "mąstytojų idėjų praktinių pritaikomumo galimybes"
            Gizmo klausia, "ką pakeičia žmogaus pakrikštyjimas?"

            Gal kas turim minčių?
            O aš gvildenu savo mintis toliau, bet turėsiu mintyj mūsų klausimus.

            Aš nagrinėju, kaip Dievas ir žmogus susikalba.
            Man atrodo, kad tai sieja keturias svarbiausias sandaras, kiek aš
            žinau. Jos išreiškia, kaip galim atsiliepti į savo poreikius, abejones,
            lūkesčius ir išbandymus. O tai, manau, gyvenime ir yra praktiškiausia.
            Galima paklausti, kas gyvenime yra praktiška?

            Esu pastebėjęs, kad poreikiai, abejonės, lūkesčiai, išbandymai yra
            netroškimai.
            - Savarankiškas trokšta nieko, yra be poreikių. Poreikiai yra ne
            troškimas-nieko.
            - Užtikrintas trokšta kažko, yra be abejonių. Abejonės yra netroškimas
            kažko.
            - Ramus trokšta betko, yra be lūkesčių. Lūkesčiai yra netroškimas betko.
            - Mylintis trokšta visko, yra be išbandymų. Išbandymai yra netroškimas
            visko.

            Noriu išaiškinti santykį tarp keturių troškimų (savarankiškas,
            užtikrintas, ramus, mylintis) ir keturių nulybės atvaizdų (akivaizdus,
            tiesus, pastovus, prasmingas). Tai yra dvi sandaros kurios dalyvauja
            bendrinėje sandaroje kuria manau Dievas ir žmogus susikalba.

            Keturi nulybės atvaizdai yra nežinojimai.
            - Žinoti nieko yra paslėpti. Akivaizdumas yra nieko ne-žinojimas.
            - Žinoti kažką yra pavaizduoti. Tiesumas yra kažko nežinojimas.
            - Žinoti betką yra valdyti. Pastovumas yra betko nežinojimas.
            - Žinot viską yra aprėpti. Prasmingumas yra visko nežinojimas.

            Pamąsčiau, kad troškimas yra žiūrėjimas pirmyn, kaip kad Dievas žiūri.
            Dievas trokšta, o žmogus netrokšta. Troškimas išplaukia iš Dievo ir
            siekia kokios nors apimties: nieko, kažko, betko ar visko. O žinojimas
            yra žiūrėjimas atgal, kaip kad žmogus žiūri. Žmogus žino, o Dievas
            nežino - jam nereikia "žinoti". Žinojimas prileidžia kokią nors apimtį,
            ir toliau joje ieško esmės. Tiek troškimas, tiek žinojimas, ieško
            išeities taško. Tą išeities tašką bet kokiu atveju suvokiame
            ketveriopai: niekas, kažkas, betkas, viskas. Tai yra sandara į kurią
            Dievas išeina. Mes susikalbėdami su Dievu, ir jisai bene su mumis, vis
            ieškome mūsų išeities taško - kartu ir atskirai, savo ir kito. Manau iš
            to ir išplaukia apimtys.

            Manau, kad troškimas ir žinojimas yra laisvumo du atvaizdai: didėjantis
            ir mažėjantis laisvumas. Atvaizdus gal galėčiau vadinti ir apraiškomis.

            Andrius

            Andrius Kulikauskas
            Minčių sodas
            http://www.ms.lt
            ms@...


            Andrius Kulikauskas wrote:

            >Mąstau toliau, kaip Dievas ir žmogus susikalba.
            >
            >Reikėtų gal parinkti šio susikalbėjimo pavyzdžių. Nors tie pavyzdžiai
            >gali būti abejotini, nebent remtumėmės savo asmeniška patirtimi, kaip
            >patys įsivaizduojame, suprantame. Gali padėti ir ryškūs pavyzdžiai iš
            >šventojo Rašto ar kitur.
            >Tuo tarpu aš nagrinėsiu sandaras kurias bandau suvienyti. Manau, kad
            >jos ir skirtos išreikšti Dievo ir žmogaus susikalbėjimą.
            >
            >Vakar pastebėjau, kad žmogus vis pasitikslina. Tam ir yra jo trejybė:
            >jisai nusistato, vykdo, apmąsto. O Dievui nėra ko pasitikslinti.
            >Žmogus yra, ar gali būti, visada kažkiek nukrypęs. O Dievas viską daro
            >iškart teisingai ir supratingai. Jisai iš kart pataiko, tiek kiek jisai
            >yra Dievas. Dievas yra tobulas ir neribotas. Žmogus yra netobulas ir
            >ribotas. Užtat žmogui tenka vis pasitikslinti. Tai bene yra pagrindas
            >žmogaus susikalbėjimo su Dievu. Žmogus ieško centro apie kurį suktis, o
            >Dievas nori praplėsti savo akiratį, išeiti iš teisingumo į klaidų ir
            >ribų pasaulį, leisti jam būti.
            >
            >Dabar bandau suprasti Dievą, tobulą, nepasitikslinantį. Mes jį
            >suprantame tik per jo pastangas, jo norą, troškimą susikalbėti su
            >mumis. Tas troškimas reiškiasi skirtingais lygmenimis:
            >- Dievas trokšta nieko: jisai savarankiškas. Jam nieko nereikia.
            >- Dievas trokšta kažko: jisai užtikrintas. Viskas yra taip kaip jis nori.
            >- Dievas trokšta betko: jisai ramus. Jam viskas yra į gerą.
            >- Dievas trokšta visko: jisai mylintis. Jisai rūpinasi net ir mūsų
            >nesąmonėmis kurios neturi jokio pagrindo.
            >Tie troškimai yra atvaizdai kuriais suvokiame Dievą. Tai bene angelai
            >traukiantys Dievo vežimą Ezechielio pranašystėje
            >http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKE1999_Ez_1
            >
            >Dievas, būdamas tobulas, išlieka toks pat nepaisant savo troškimo. Jis
            >sutampa ir prieš ir po savo troškimo. Užtat mes jį suvokiame per jo
            >troškimą, kad jis išlieka tas pats. Kiekvienu atveju šį skirtumą
            >suvokiame kaip nulybę, matome jos atvaizdą. Nulybe vadinu visko
            >padalinimą į nė vieną požiūrį. Įsivaizduoju, skirtumas tarp Dievo ir
            >Dievo apima viską, bet jame nėra jokio požiūrio.
            >
            >Nulybės atvaizdus pažįstu iš ankščiau, tai akivaizdumas, tiesumas,
            >pastovumas, prasmingumas. Dabar matau, juos galime suprasti kaip Dievo
            >išlikimu tuo pačiu, prieš ir po jo troškimo.
            >- Dievas trokšdamas nieko, būdamas savarankiškas, išlieka tas pats
            >Dievas. Jo troškulys neslepiamas, užtat akivaizdus.
            >- Dievas trokšdamas kažko, būdamas užtikrintas, išlieka tas pats
            >Dievas. Jo troškulys nevaizduojamas, užtat tiesus, tiesioginis.
            >- Dievas trokšdamas betko, būdamas ramus, išlieka tas pats Dievas. Jo
            >troškulys nekintamas, užtat pastovus.
            >- Dievas trokšdamas visko, būdamas mylintis, išlieka tas pats Dievas.
            >Jo troškulys neaprėpiamas, užtat prasmingas.
            >Atrodo, kad mes nulybės atvaizdais suvokiame jo troškimus.
            >Tiek šiandienai.
            >
            >Andrius
            >
            >Andrius Kulikauskas
            >Minčių sodas
            >http://www.ms.lt
            >ms@...
            >
            >
            >
            >
            >>Šiandien mąsčiau, kaip Dievas ir žmogus susikalba.
            >>
            >>Aš manau, kad žmogaus esminė veikla, tai: nusistatyti, vykdyti ir
            >>apmąstyti. Manau, kad tai žmogaus variklis, kuo jis gyvena. Tai yra
            >>veikla kuria jis atsirenka, taiko ir įvertina dėsnius kuriais jis ir
            >>gyvena. Sekmadienį aplankiau Rytį Umbrasą ir jo šeimą Alytuje.
            >>Kalbėjome apie prietarus ar pusmokslius kuriuos išradinėjame kada
            >>nežinome ko griebtis. Pavyzdžiui, man bekeliaujant nebeužsivedė
            >>nešiojamas kompiuteris kuris man reikalingas darbui. Man pasisekė jį
            >>užvesti tik laikant jį savo glėbyje. Išsiaiškinau, kad būtinai turiu
            >>kojas statyti ant žemės. Padeda dar truputį nuleisti jo kairinę
            >>pusę. Taip ir pavyksta pakrauti. Įsivaizduoju, kad tai kaip nors
            >>susiję su baterija, ir su kompiuterio komponentų įžeminimu. Rytis
            >>papasakojo, kaip jam pavyko atrasti kaip padėti dviem kompiuteriams
            >>susisiekti bevieliu ryšiu, jam teko naudotis trečiu nešiojamu
            >>kompiuteriu. Mums turbūt visiems tenka panašiai eksperimentuoti su
            >>kompiuteriais, taip pat mūsų santykiuose su kitais žmonėmis, ir
            >>svarbiausia, savo paties gyvenime. Nusistatydami, vykdydami ir
            >>apmąstydami, mes gryniname dėsnius kuriais grindžiame savo elgesį.
            >>Vadovaudamiesi dėsniais, gyvename sąmoningai, negyvename vien šia
            >>akimirka, "pasiduodame" ne tik jai, bet ir amžinybei. Gyvename ne
            >>vienu bėgiu, o iš karto keliais. Ketvirtadienį kalbėjau su Alvydu
            >>Čepuliu, ir bekalbant supratau sandarų naudą. Sandaros yra papildoma
            >>priemonė mūsų dėsnių gryninimui. Sandara derina tuos įvairius
            >>gyvenimo bėgius, išsako jų ryšį, tad jinai save išgrynina, jeigu tik
            >>ji yra tikra. Mąstydami sandaromis mes geriau susigaudome savo
            >>dėsniuose, prisimename, kokie kiti gali būti dėsniai, juos ryškiau
            >>išsakome.
            >>
            >>Aš įsivaizduoju, kad Dievui būdinga veikla yra išeiti už savęs. Juk
            >>jis yra neribotas, ir ką daugiau jam beveikti? Mes ir visas pasaulis
            >>esame visaip riboti. Tad įsivaizduoju, kad neribotas išeina už savęs
            >>į ribotą, jame bendrauja ir gyvena. Jis tuo pačiu išėjimu ir sukuria
            >>viską.
            >>
            >>Aną savaitę mąsčiau, kaip Dievas supranta žmogų per "perėjimus"
            >>kuriais žmogaus požiūris slenka iš nusistatymo į vykdymą, iš vykdymo
            >>į apmąstymą, iš apmąstymo į nusistatymą. Šiandien pamąsčiau, kaip
            >>žmogus supranta Dievą Dievui išeinant už savęs.
            >>
            >>Aš pasikliauju brėžiniu kurį nupaišiau pagal keturias pirmines
            >>sandaras kurias pažįstu.
            >>http://www.ms.lt/lt/gyvenimas/index.html#susikalbejimas
            >>Atrodo, kad žmogaus ir Dievo susikalbėjimas pareina nuo Dievo.
            >>Dievas įsijungia į žmogaus gyvenimą. Jis tuo nusako vieną iš keturių
            >>lygmenų kuriais bendraujame: mes su Dievu už mūsų, su kitu už mūsų,
            >>su kitu mumyse, su Dievu mumyse. O mes jo laukiame, jam išeinant iš
            >>savęs, ir sutampame su juo ties tą ribą, kada jis išeina iš neriboto
            >>į ribotą. Aš manau, kad tie lygmenys išsako kiek mes įsivaizduojame
            >>tą trejybę - atitinkančią mūsiškiai - kurią mes jam priskiriam, kaip
            >>bendrakalbiui. Aš įsivaizduoju, kad ta jo trejybė yra pilnavertė,
            >>kada jisai renkasi nusistatyti, vykdyti, apmąstyti. O kada
            >>nesirenka, o tik deri, arba atrodo, arba tiesiog yra, tada ta trejybė
            >>iškyla ne jame, neribotame Dieve, o tiktai jam gyvenančiam ribose.
            >>
            >>Gal taip galiu paklausti: kaip neribota būtybė supranta mūsų riboto
            >>žmogaus gyvenimą, mūsų trejybę: nusistatyti, vykdyti, apmąstyti?
            >>Taip pat mane domina, kiek tame supratime svarbūs tai ką aš vadinu
            >>nulybės atvaizdais: teisingas, tiesus, pastovus, prasmingas?
            >>
            >>Mąstysiu toliau,
            >>
            >>Andrius
            >>
            >>Andrius Kulikauskas
            >>Minčių sodas
            >>http://www.ms.lt
            >>ms@...
            >>
            >>
            >>
          • Andrius Kulikauskas
            Vygaudai, man labai patinka tavo puslapis: http://www.mintis.tk Šaunu! Tomai, ačiū už naujienas ir darbą! Prašau įkelk savo darbą (alternatyvių
            Message 5 of 8 , Oct 27, 2004
            • 0 Attachment
              Vygaudai, man labai patinka tavo puslapis: http://www.mintis.tk Šaunu!

              Tomai, ačiū už naujienas ir darbą!
              Prašau įkelk savo darbą (alternatyvių valiutų kūrėjams) čia kada tik
              galėsi:
              http://www.cyfranogi.com/currency/01/
              Andrius
              ------------------------------------------------------------------

              Mąstau toliau, kaip Dievas ir žmogus susikalba.
              Klausiu, koks ryšys tarp troškimo ir žinojimo?

              Man atrodo, kad Dievas trokšta, o žmogus pasižymi savo netroškimu, tai
              išsako jo ribotumą. Dievas supranta žmogaus netroškimą išeidamas už
              savęs į nežinojimą. Dievas prileisdamas nežinojimą supranta ir užjaučia
              netrokštantį. O žmogus, taip suprastas, gali priimti savo nežinojimą ir
              atpažinti savyje žinojimą, kuriuo jis ir pasižymi. Juk gyvenimišką
              patirtį turi būtent žmogus, ne Dievas. Žmogus išgyvena poreikius,
              abejones, lūkesčius, išbandymus. Jam tai yra žinojimai, o Dievui tai
              yra tiesiog netroškimai.

              Žodžiu, per netroškimus ir nežinojimus iškyla galimybė troškimui ir
              žinojimui susikalbėti.

              Žinojimą čia suprantu kaip patvirtinimą patirtimi. Patirtis tik
              patvirtina žinias - jos gali kilti iš kitur, būti duotos ankščiau. Taip
              yra su širdies tiesiomis, kurios mumyse yra įgimtos, jas tereikia
              atpažinti. Pasaulio tiesų pamoko gyvenimas, tai žinios kylančios per
              patirtį. Širdis žiūri pirmyn ir sąvokas mąsto kiekvieną atskirai, o
              pasaulis žiūri atgal ir viską suploja į vieną.

              Manding, tiek troškimas, tiek žinojimas, yra to paties susikalbėjimo
              išraiškos. Bene:
              - trokšti, tai susikalbėti visakame
              - žinoti, tai susikalbėti betkame
              - nežinoti, tai susikalbėti kažkame
              - netrokšti, tai susikalbėti niekame
              Žodžiu, žinojimas yra troškimo ribojimas - ribotumas. Troškimas žiūri
              pirmyn į begalybę, o žinojimas žiūri atgal į netolimą pradžią.
              Dievas žiūri pirmyn ir jisai veikia visais susikalbėjimo lygmenis. Jis
              yra tasai norintis neribotai susikalbėti. O žmogus susidomi
              susikalbėjimu tik tam tikrose ribose. Jis gal kažkiek susikalba su
              savimi, bet išeina už savęs tik atsiliepdamas į Dievo užkalbinimą.
              Žmogus yra užsidaręs savo trejybėje, savo pasitikslinimo ratuose.

              Aš manau nulybės atvaizdai yra tos padalinimų dalys, kurioms žmogus
              neturi savo patirties, savo žinojimo. Tai:
              - klausimas Kodėl?
              - nevaržoma priežastis, nevaržoma pasėkmė (ar veikiau varžoma priežastis!?)
              - dėsniai: laikytis ko turiu, turėti daugiau negu man reikia, vengti
              kraštutinumų.
              Reiks pamąstyti.

              Šiandien tiek,

              Andrius

              Andrius Kulikauskas
              Minčių sodas
              http://www.ms.lt
              ms@...




              Andrius Kulikauskas wrote:

              >Ačiū, Giedre, už virtualų tortą!
              >Aiva, Giedre, Tomai, Dark, Algirdai, Viktorai, Raimundai, Ryti, Vidai,
              >ačiū, kad vienas kitam atsiliepiam, tuo palaikom.
              >George, Vygaudai, Gizmo, ačiū už puikius laiškus! Gal kas atsilieps?
              >
              >George klausia, "kas yra Dievo požiūris?"
              >Vygaudas rašo apie "mąstytojų idėjų praktinių pritaikomumo galimybes"
              >Gizmo klausia, "ką pakeičia žmogaus pakrikštyjimas?"
              >
              >Gal kas turim minčių?
              >O aš gvildenu savo mintis toliau, bet turėsiu mintyj mūsų klausimus.
              >
              >Aš nagrinėju, kaip Dievas ir žmogus susikalba.
              >Man atrodo, kad tai sieja keturias svarbiausias sandaras, kiek aš
              >žinau. Jos išreiškia, kaip galim atsiliepti į savo poreikius, abejones,
              >lūkesčius ir išbandymus. O tai, manau, gyvenime ir yra praktiškiausia.
              >Galima paklausti, kas gyvenime yra praktiška?
              >
              >Esu pastebėjęs, kad poreikiai, abejonės, lūkesčiai, išbandymai yra
              >netroškimai.
              >- Savarankiškas trokšta nieko, yra be poreikių. Poreikiai yra ne
              >troškimas-nieko.
              >- Užtikrintas trokšta kažko, yra be abejonių. Abejonės yra netroškimas
              >kažko.
              >- Ramus trokšta betko, yra be lūkesčių. Lūkesčiai yra netroškimas betko.
              >- Mylintis trokšta visko, yra be išbandymų. Išbandymai yra netroškimas
              >visko.
              >
              >Noriu išaiškinti santykį tarp keturių troškimų (savarankiškas,
              >užtikrintas, ramus, mylintis) ir keturių nulybės atvaizdų (akivaizdus,
              >tiesus, pastovus, prasmingas). Tai yra dvi sandaros kurios dalyvauja
              >bendrinėje sandaroje kuria manau Dievas ir žmogus susikalba.
              >
              >Keturi nulybės atvaizdai yra nežinojimai.
              >- Žinoti nieko yra paslėpti. Akivaizdumas yra nieko ne-žinojimas.
              >- Žinoti kažką yra pavaizduoti. Tiesumas yra kažko nežinojimas.
              >- Žinoti betką yra valdyti. Pastovumas yra betko nežinojimas.
              >- Žinot viską yra aprėpti. Prasmingumas yra visko nežinojimas.
              >
              >Pamąsčiau, kad troškimas yra žiūrėjimas pirmyn, kaip kad Dievas žiūri.
              >Dievas trokšta, o žmogus netrokšta. Troškimas išplaukia iš Dievo ir
              >siekia kokios nors apimties: nieko, kažko, betko ar visko. O žinojimas
              >yra žiūrėjimas atgal, kaip kad žmogus žiūri. Žmogus žino, o Dievas
              >nežino - jam nereikia "žinoti". Žinojimas prileidžia kokią nors apimtį,
              >ir toliau joje ieško esmės. Tiek troškimas, tiek žinojimas, ieško
              >išeities taško. Tą išeities tašką bet kokiu atveju suvokiame
              >ketveriopai: niekas, kažkas, betkas, viskas. Tai yra sandara į kurią
              >Dievas išeina. Mes susikalbėdami su Dievu, ir jisai bene su mumis, vis
              >ieškome mūsų išeities taško - kartu ir atskirai, savo ir kito. Manau iš
              >to ir išplaukia apimtys.
              >
              >Manau, kad troškimas ir žinojimas yra laisvumo du atvaizdai: didėjantis
              >ir mažėjantis laisvumas. Atvaizdus gal galėčiau vadinti ir apraiškomis.
              >
              >Andrius
              >
              >Andrius Kulikauskas
              >Minčių sodas
              >http://www.ms.lt
              >ms@...
              >
              >
              >Andrius Kulikauskas wrote:
              >
              >
              >
              >>Mąstau toliau, kaip Dievas ir žmogus susikalba.
              >>
              >>Reikėtų gal parinkti šio susikalbėjimo pavyzdžių. Nors tie pavyzdžiai
              >>gali būti abejotini, nebent remtumėmės savo asmeniška patirtimi, kaip
              >>patys įsivaizduojame, suprantame. Gali padėti ir ryškūs pavyzdžiai iš
              >>šventojo Rašto ar kitur.
              >>Tuo tarpu aš nagrinėsiu sandaras kurias bandau suvienyti. Manau, kad
              >>jos ir skirtos išreikšti Dievo ir žmogaus susikalbėjimą.
              >>
              >>Vakar pastebėjau, kad žmogus vis pasitikslina. Tam ir yra jo trejybė:
              >>jisai nusistato, vykdo, apmąsto. O Dievui nėra ko pasitikslinti.
              >>Žmogus yra, ar gali būti, visada kažkiek nukrypęs. O Dievas viską daro
              >>iškart teisingai ir supratingai. Jisai iš kart pataiko, tiek kiek jisai
              >>yra Dievas. Dievas yra tobulas ir neribotas. Žmogus yra netobulas ir
              >>ribotas. Užtat žmogui tenka vis pasitikslinti. Tai bene yra pagrindas
              >>žmogaus susikalbėjimo su Dievu. Žmogus ieško centro apie kurį suktis, o
              >>Dievas nori praplėsti savo akiratį, išeiti iš teisingumo į klaidų ir
              >>ribų pasaulį, leisti jam būti.
              >>
              >>Dabar bandau suprasti Dievą, tobulą, nepasitikslinantį. Mes jį
              >>suprantame tik per jo pastangas, jo norą, troškimą susikalbėti su
              >>mumis. Tas troškimas reiškiasi skirtingais lygmenimis:
              >>- Dievas trokšta nieko: jisai savarankiškas. Jam nieko nereikia.
              >>- Dievas trokšta kažko: jisai užtikrintas. Viskas yra taip kaip jis nori.
              >>- Dievas trokšta betko: jisai ramus. Jam viskas yra į gerą.
              >>- Dievas trokšta visko: jisai mylintis. Jisai rūpinasi net ir mūsų
              >>nesąmonėmis kurios neturi jokio pagrindo.
              >>Tie troškimai yra atvaizdai kuriais suvokiame Dievą. Tai bene angelai
              >>traukiantys Dievo vežimą Ezechielio pranašystėje
              >>http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKE1999_Ez_1
              >>
              >>Dievas, būdamas tobulas, išlieka toks pat nepaisant savo troškimo. Jis
              >>sutampa ir prieš ir po savo troškimo. Užtat mes jį suvokiame per jo
              >>troškimą, kad jis išlieka tas pats. Kiekvienu atveju šį skirtumą
              >>suvokiame kaip nulybę, matome jos atvaizdą. Nulybe vadinu visko
              >>padalinimą į nė vieną požiūrį. Įsivaizduoju, skirtumas tarp Dievo ir
              >>Dievo apima viską, bet jame nėra jokio požiūrio.
              >>
              >>Nulybės atvaizdus pažįstu iš ankščiau, tai akivaizdumas, tiesumas,
              >>pastovumas, prasmingumas. Dabar matau, juos galime suprasti kaip Dievo
              >>išlikimu tuo pačiu, prieš ir po jo troškimo.
              >>- Dievas trokšdamas nieko, būdamas savarankiškas, išlieka tas pats
              >>Dievas. Jo troškulys neslepiamas, užtat akivaizdus.
              >>- Dievas trokšdamas kažko, būdamas užtikrintas, išlieka tas pats
              >>Dievas. Jo troškulys nevaizduojamas, užtat tiesus, tiesioginis.
              >>- Dievas trokšdamas betko, būdamas ramus, išlieka tas pats Dievas. Jo
              >>troškulys nekintamas, užtat pastovus.
              >>- Dievas trokšdamas visko, būdamas mylintis, išlieka tas pats Dievas.
              >>Jo troškulys neaprėpiamas, užtat prasmingas.
              >>Atrodo, kad mes nulybės atvaizdais suvokiame jo troškimus.
              >>Tiek šiandienai.
              >>
              >>Andrius
              >>
              >>Andrius Kulikauskas
              >>Minčių sodas
              >>http://www.ms.lt
              >>ms@...
              >>
              >>
              >>
              >>
              >>
              >>
              >>>Šiandien mąsčiau, kaip Dievas ir žmogus susikalba.
              >>>
              >>>Aš manau, kad žmogaus esminė veikla, tai: nusistatyti, vykdyti ir
              >>>apmąstyti. Manau, kad tai žmogaus variklis, kuo jis gyvena. Tai yra
              >>>veikla kuria jis atsirenka, taiko ir įvertina dėsnius kuriais jis ir
              >>>gyvena. Sekmadienį aplankiau Rytį Umbrasą ir jo šeimą Alytuje.
              >>>Kalbėjome apie prietarus ar pusmokslius kuriuos išradinėjame kada
              >>>nežinome ko griebtis. Pavyzdžiui, man bekeliaujant nebeužsivedė
              >>>nešiojamas kompiuteris kuris man reikalingas darbui. Man pasisekė jį
              >>>užvesti tik laikant jį savo glėbyje. Išsiaiškinau, kad būtinai turiu
              >>>kojas statyti ant žemės. Padeda dar truputį nuleisti jo kairinę
              >>>pusę. Taip ir pavyksta pakrauti. Įsivaizduoju, kad tai kaip nors
              >>>susiję su baterija, ir su kompiuterio komponentų įžeminimu. Rytis
              >>>papasakojo, kaip jam pavyko atrasti kaip padėti dviem kompiuteriams
              >>>susisiekti bevieliu ryšiu, jam teko naudotis trečiu nešiojamu
              >>>kompiuteriu. Mums turbūt visiems tenka panašiai eksperimentuoti su
              >>>kompiuteriais, taip pat mūsų santykiuose su kitais žmonėmis, ir
              >>>svarbiausia, savo paties gyvenime. Nusistatydami, vykdydami ir
              >>>apmąstydami, mes gryniname dėsnius kuriais grindžiame savo elgesį.
              >>>Vadovaudamiesi dėsniais, gyvename sąmoningai, negyvename vien šia
              >>>akimirka, "pasiduodame" ne tik jai, bet ir amžinybei. Gyvename ne
              >>>vienu bėgiu, o iš karto keliais. Ketvirtadienį kalbėjau su Alvydu
              >>>Čepuliu, ir bekalbant supratau sandarų naudą. Sandaros yra papildoma
              >>>priemonė mūsų dėsnių gryninimui. Sandara derina tuos įvairius
              >>>gyvenimo bėgius, išsako jų ryšį, tad jinai save išgrynina, jeigu tik
              >>>ji yra tikra. Mąstydami sandaromis mes geriau susigaudome savo
              >>>dėsniuose, prisimename, kokie kiti gali būti dėsniai, juos ryškiau
              >>>išsakome.
              >>>
              >>>Aš įsivaizduoju, kad Dievui būdinga veikla yra išeiti už savęs. Juk
              >>>jis yra neribotas, ir ką daugiau jam beveikti? Mes ir visas pasaulis
              >>>esame visaip riboti. Tad įsivaizduoju, kad neribotas išeina už savęs
              >>>į ribotą, jame bendrauja ir gyvena. Jis tuo pačiu išėjimu ir sukuria
              >>>viską.
              >>>
              >>>Aną savaitę mąsčiau, kaip Dievas supranta žmogų per "perėjimus"
              >>>kuriais žmogaus požiūris slenka iš nusistatymo į vykdymą, iš vykdymo
              >>>į apmąstymą, iš apmąstymo į nusistatymą. Šiandien pamąsčiau, kaip
              >>>žmogus supranta Dievą Dievui išeinant už savęs.
              >>>
              >>>Aš pasikliauju brėžiniu kurį nupaišiau pagal keturias pirmines
              >>>sandaras kurias pažįstu.
              >>>http://www.ms.lt/lt/gyvenimas/index.html#susikalbejimas
              >>>Atrodo, kad žmogaus ir Dievo susikalbėjimas pareina nuo Dievo.
              >>>Dievas įsijungia į žmogaus gyvenimą. Jis tuo nusako vieną iš keturių
              >>>lygmenų kuriais bendraujame: mes su Dievu už mūsų, su kitu už mūsų,
              >>>su kitu mumyse, su Dievu mumyse. O mes jo laukiame, jam išeinant iš
              >>>savęs, ir sutampame su juo ties tą ribą, kada jis išeina iš neriboto
              >>>į ribotą. Aš manau, kad tie lygmenys išsako kiek mes įsivaizduojame
              >>>tą trejybę - atitinkančią mūsiškiai - kurią mes jam priskiriam, kaip
              >>>bendrakalbiui. Aš įsivaizduoju, kad ta jo trejybė yra pilnavertė,
              >>>kada jisai renkasi nusistatyti, vykdyti, apmąstyti. O kada
              >>>nesirenka, o tik deri, arba atrodo, arba tiesiog yra, tada ta trejybė
              >>>iškyla ne jame, neribotame Dieve, o tiktai jam gyvenančiam ribose.
              >>>
              >>>Gal taip galiu paklausti: kaip neribota būtybė supranta mūsų riboto
              >>>žmogaus gyvenimą, mūsų trejybę: nusistatyti, vykdyti, apmąstyti?
              >>>Taip pat mane domina, kiek tame supratime svarbūs tai ką aš vadinu
              >>>nulybės atvaizdais: teisingas, tiesus, pastovus, prasmingas?
              >>>
              >>>Mąstysiu toliau,
              >>>
              >>>Andrius
              >>>
              >>>Andrius Kulikauskas
              >>>Minčių sodas
              >>>http://www.ms.lt
              >>>ms@...
              >>>
              >>>
              >>>
              >>>
            • Andrius Kulikauskas
              Vygaudai, kaip tau pasisekė su tavo rašiniu? Alvydas klausė, kodėl mes atsiliepiame, ar neatsiliepiame? Aš dažnai neatsiliepiu, nes mangeriau, kad kiti
              Message 6 of 8 , Oct 28, 2004
              • 0 Attachment
                Vygaudai, kaip tau pasisekė su tavo rašiniu?
                Alvydas klausė, kodėl mes atsiliepiame, ar neatsiliepiame?
                Aš dažnai neatsiliepiu, nes mangeriau, kad kiti atsilieptų. Man gerai,
                kada kiti įsitraukia, o aš tuo tarpu galiu prisidėti vis kitais darbais,
                kitomis temomis.

                Šiandien buvau pas krikšto sūnų. Man pas jį mano ieškojimai susivedė į
                mintį: Dievas yra durnas bet mielas. Glaustai išdėstysiu savo mintis,
                tiesiog užsirašysiu.
                - Dievas yra neribotas, jisai tiesiog trokšta. Užtat jam nieko nereikia
                žinoti, jam žinojimas yra ne prie ko.
                - Žmogus yra ribotas, užtat vis netrokšta. Žmogus gyvena netroškimais:
                poreikiais, dvejonėmis, lūkesčiais, išbandymais.
                - Dievas savo troškimais įvairiai trokšta susikalbėti, su sukalbamais ir
                su nesukalbamais.
                - Dievas nori suprasti žmogų, jį užjausti, su juo susikalbėti. Tačiau
                neribotas su ribotu negali susikalbėti. Žmogui, pavyzdžiui, gali rūpėti
                pinigai. O Dievas neturi kaip jo suprasti, juk tas žmogus rytoj mirs!
                Dievas užtat gali suprasti žmogų tik apribodamas save, priimdamas
                nežinojimą, prileisdamas žmogaus žinojimą. Taip tenka su kiekvienu
                žmogumi bendrauti, mes juk riboti. Susikalbėsi su žmogumi tik pats
                būdamas kvailas ar vaikas, tai yra, be savos patirties.
                - Žmogus yra užsidaręs savyje, pastoviai tikslina save, tuo ir gyvena:
                nusistato, vykdo, apmąsto ir taip toliau. Šis pasitiklinimas yra jo
                netroškimas klaidų, nuklydimo. Dievas jo pasitikslinimą gali suprasti
                tiktai per nežinojimą kurį Dievas išgyvena. Dievas laukia, kad žmogus
                "praeitų" - iš nusistatymo pereitų į vykdymą, arba iš vykdymo į
                apmąstymą, arba iš apmąstymo į nusistatymą. O juk tuo tarpu žmoguje
                bręsta jau sekantis būvis. Kada Dievas pastebi žmogų "nusistatantį",
                jame tai jau nunoko, jame jau bręsta "vykdymas", ir tuo gyvena. Tad
                Dievas kaip pašalinis stebėtojas visada yra atsilikęs, tai yra jo
                "nežinojimas". Užtat mes esame laisvi, mes vis gyvename tuo kas mumyse
                dar neprinoko. Tačiau tik per savo nežinojimą gali Dievas mus iš viso
                suprasti ir užjausti savo pastangomis. Kitaip jisai iš viso mus
                nurašytų kaip nesuprantamus.
                - Žmogus pajunta, kad Dievas (ar bet koks pašalinis) jį nežinančiai
                supranta, nežengia kartu su juo o tiesiog jo laukia praeinančio. Jis
                taip pat norėtų atitrūkti kiek nuo tokio. Vis dėl to, žmogus gali tuo
                pačiu bandyti Dievą suprasti. Žmogus panašiai laukia, kad Dievas
                praeitų, kad Dievas išeitų iš savęs (iš savo nežinojimo - visiško
                atitrūkimo nuo žmogaus) į žmogaus stebėjimą (tačiau klaidingą,
                atsiliekantį, tai vėlgi nežinojimas). Žmogus nenori, kad Dievas (ar
                jokia būtybė) savaip lįstų jam į širdį, šito netrokšta. Tad žmogus
                būtent šituo netroškimu supranta Dievą, jį užjaučia, kaip visiškai
                atitrūkusią būtybę trokštanti susigaudyti bet tuo neįstengianti. Žmogui
                netrokšta, kad Dievas lįstų į jį klaidingu požiūriu. Verčiau žmogus
                pripažins Dievą kaip atitrūkusį. Verčiau žmogus bandys suprasti Dievą,
                išeis į jį.
                - Suvedant:
                žmogus netrokšta klysti užtat savaime vis tikslinasi - nusistato, vykdo,
                apmąsto
                Dievas nežino, kas žmoguje viduje bręsta - juk Dievas trokšta
                susikalbėti, o ne suprasti
                žmogus netrokšta, kad į jį lįstų klystantis
                Dievas nežino žmogaus nuo kurio Dievas yra atitrūkęs - juk Dievas
                nepergyvena
                - Tad žmogui tenka pačiam susiprasti, save pažinti. Būtent žmogui tenka
                žinoti. Jam tenka žinoti visais susikalbėjimo lygmenimis.
                - O žinoti žmogus gali tiktai susiprasdamas, išplėsdamas žinojimo
                ribas. Juk žinojmas visada yra tam tikros apimties: nieko, kažko,
                betko, visko.
                - Susipratimas yra valios išraiška. Įvairiausiai susiprasdamas, žmogus
                įvairiausiai išreiškia valią. Išraiškų vieningume ir yra jo valia, ir
                tuo pačiu jo žinojimas. Tai yra jo žmogiška gyvenimo patirtis, kurią
                gali turėti žmogus, ir Dievas tiktai per žmogų. Ta prasme Dievas yra
                tikrai durnas (bet mielas).
                - Iš savo žinojimo, žmogaus jau gali išeiti į Dievą, su juo kalbėtis,
                dalyvauti susikalbėjime. Tas susikalbėjimas jau vyksta visiškai kitaip:
                žinantis žmogus kalbasi su trokštančiu Dievu. Nors ir prasidėjo
                atvirkščiai: nežinantis Dievas išjudino netrokštantį žmogų.
                - Dar reikia pagalvoti koks yra kitų žmonių vaidmuo. Manau, kad mes
                galime žinoti (pereti iš netroškimo į žinojimą kaip mūsų pagrindą)
                tiktai gyvendami kitais, per juos susikalbėdami su savimi.

                Manau, kad tas gyvenimas kaip bendražmogis išgyvenantis kitų poreikius,
                dvejones, lūkesčius, išbandymus yra tas būdas kaip mes galime išplėsti
                savo žinojimo apimtis, susiprasti, ir gyventi žinojimu, susipratimą
                vienijančia valia. Čia manau svarbu krikštas kaip tas pasirinkimas
                kuriuo žmogus atsisako savo asmenybės ir mieliau renkasi gyventi
                asmeniu, bendražmogiu, tas pats kaip visi, Kristus mumyse.

                Vygaudai, ar tai gali būti praktiška mintis?

                Andrius

                Andrius Kulikauskas
                Minčių sodas
                http://www.ms.lt
                ms@...





                Andrius Kulikauskas wrote:

                >Vygaudai, man labai patinka tavo puslapis: http://www.mintis.tk Šaunu!
                >
                >Tomai, ačiū už naujienas ir darbą!
                >Prašau įkelk savo darbą (alternatyvių valiutų kūrėjams) čia kada tik
                >galėsi:
                >http://www.cyfranogi.com/currency/01/
                >Andrius
                >------------------------------------------------------------------
                >
                >Mąstau toliau, kaip Dievas ir žmogus susikalba.
                >Klausiu, koks ryšys tarp troškimo ir žinojimo?
                >
                >Man atrodo, kad Dievas trokšta, o žmogus pasižymi savo netroškimu, tai
                >išsako jo ribotumą. Dievas supranta žmogaus netroškimą išeidamas už
                >savęs į nežinojimą. Dievas prileisdamas nežinojimą supranta ir užjaučia
                >netrokštantį. O žmogus, taip suprastas, gali priimti savo nežinojimą ir
                >atpažinti savyje žinojimą, kuriuo jis ir pasižymi. Juk gyvenimišką
                >patirtį turi būtent žmogus, ne Dievas. Žmogus išgyvena poreikius,
                >abejones, lūkesčius, išbandymus. Jam tai yra žinojimai, o Dievui tai
                >yra tiesiog netroškimai.
                >
                >Žodžiu, per netroškimus ir nežinojimus iškyla galimybė troškimui ir
                >žinojimui susikalbėti.
                >
                >Žinojimą čia suprantu kaip patvirtinimą patirtimi. Patirtis tik
                >patvirtina žinias - jos gali kilti iš kitur, būti duotos ankščiau. Taip
                >yra su širdies tiesiomis, kurios mumyse yra įgimtos, jas tereikia
                >atpažinti. Pasaulio tiesų pamoko gyvenimas, tai žinios kylančios per
                >patirtį. Širdis žiūri pirmyn ir sąvokas mąsto kiekvieną atskirai, o
                >pasaulis žiūri atgal ir viską suploja į vieną.
                >
                >Manding, tiek troškimas, tiek žinojimas, yra to paties susikalbėjimo
                >išraiškos. Bene:
                >- trokšti, tai susikalbėti visakame
                >- žinoti, tai susikalbėti betkame
                >- nežinoti, tai susikalbėti kažkame
                >- netrokšti, tai susikalbėti niekame
                >Žodžiu, žinojimas yra troškimo ribojimas - ribotumas. Troškimas žiūri
                >pirmyn į begalybę, o žinojimas žiūri atgal į netolimą pradžią.
                >Dievas žiūri pirmyn ir jisai veikia visais susikalbėjimo lygmenis. Jis
                >yra tasai norintis neribotai susikalbėti. O žmogus susidomi
                >susikalbėjimu tik tam tikrose ribose. Jis gal kažkiek susikalba su
                >savimi, bet išeina už savęs tik atsiliepdamas į Dievo užkalbinimą.
                >Žmogus yra užsidaręs savo trejybėje, savo pasitikslinimo ratuose.
                >
                >Aš manau nulybės atvaizdai yra tos padalinimų dalys, kurioms žmogus
                >neturi savo patirties, savo žinojimo. Tai:
                >- klausimas Kodėl?
                >- nevaržoma priežastis, nevaržoma pasėkmė (ar veikiau varžoma priežastis!?)
                >- dėsniai: laikytis ko turiu, turėti daugiau negu man reikia, vengti
                >kraštutinumų.
                >Reiks pamąstyti.
                >
                >Šiandien tiek,
                >
                >Andrius
                >
                >Andrius Kulikauskas
                >Minčių sodas
                >http://www.ms.lt
                >ms@...
                >
                >
                >
              • Alvydas Cepulis
                Andriau, Ant savo galvos pasirašiau tą rašinį atsakyti - neatsakyti, todėl gilinuosi į tai, ką parašei. Prisimindamas dar ir tavo ˛odinį leidimą
                Message 7 of 8 , Nov 2, 2004
                • 0 Attachment
                  Andriau,

                  Ant savo galvos pasira�iau tą ra�inį atsakyti - neatsakyti,
                  todėl gilinuosi į tai, ką para�ei. Prisimindamas dar ir tavo
                  �odinį leidimą kritikuoti, prad�iai bent pasistengsiu suvokti,
                  ką para�ei, nes tavo minčių eiga gana neįprasta(gal tik
                  man), tačiau, antra vertus, toks neįprastumas gali būti ir
                  daugiau vertybė, nei kad trūkumas, pavyzd�iui, keliantis tam
                  tikrą painiavą.
                  Manau, jog �į klausimą (t.y. Dievo) galime kelti, nepaisydami to,
                  jog dabar, anot kai kurių skaitytojų, grėsmė, kad
                  būsime ap�aukti gal net sektantais - padidėja. Tačiau net ir
                  sąmoningai susitelkiant ties �iuo straipsniu i� karto į jį
                  visą rimtai atsiliepti man,pvz., - per daug. Per daug ta prasme, jog
                  ma�a kas gilinsis į tuos mūsų svarstymus dėl
                  paprasčiausiai laiko stokos ar per didelio i�plėstumo. Todėl,
                  idant ir �is straipsnis per greit nepradingtų archyve,
                  siūlyčiau jį aptarinėti po truputį. Galbūt
                  nebūsime tik du pa�nekovai, nes jeigu nėra pateikiama kokia nors
                  gana grie�ta sistema, visiems darysis įdomu atsiliepti. Čia tik
                  susikalbėjimo apimčių, susikalbėjimo būdo
                  klausimas. Esmėj - visi vienaip ar kitaip Dievo klausimą sprend�ia
                  ar patiria, bet gal ne taip tiesiai �viesiai, gal nedeklaratyviai, ne
                  teori�kai, ne vie�ai, gal net nesąmoningai ir t.t. ir kt. Nes antraip,
                  kad ir kaip graudu būtų, reikėtų sutikti su Vydūnu,
                  "jog i�pendėję yra visi, kurie anksti leido dievi�kumui dingti i�
                  savo �irdies".
                  O dabar - grį�kime prie minėto str.:
                  Teiginys - Dievas yra neribotas, prie�ingas teiginiui - �mogus yra
                  ribotas.Ribotas(t.y �mogus) negali suvokti neriboto(t.y. Dievo), todėl
                  daryti i�vadą, jog Dievas yra durnas, bet mielas - ma�ų ma�iausiai
                  nelogi�ka. Apskritai būdvardį durnas, tokio pobūd�io
                  tekstuose verčiau keisti bent jau į kvailas ar neprotingas ar ne
                  protas ir kt. ir t.t. Tai svarbu, norint i�siai�kinti, kas norėta
                  pasakyti, o terminai �iuo atveju vaidina itin svarbų vaidmenį.
                  Prad�iai - tiek.
                  Pagarbiai - Alvydas



                  >- Dievas yra neribotas, jisai tiesiog trok�ta. U�tat jam nieko nereikia
                  >�inoti, jam �inojimas yra ne prie ko.
                  >- �mogus yra ribotas, u�tat vis netrok�ta. �mogus gyvena netro�kimais:
                  >poreikiais, dvejon�mis, l�kes�iais, i�bandymais.
                  >- Dievas savo tro�kimais �vairiai trok�ta susikalb�ti, su sukalbamais ir
                  >su nesukalbamais.
                  >- Dievas nori suprasti �mog�, j� u�jausti, su juo susikalb�ti. Ta�iau
                  >neribotas su ribotu negali susikalb�ti. �mogui, pavyzd�iui, gali r�p�ti
                  >pinigai. O Dievas neturi kaip jo suprasti, juk tas �mogus rytoj mirs!
                  >Dievas u�tat gali suprasti �mog� tik apribodamas save, priimdamas
                  >ne�inojim�, prileisdamas �mogaus �inojim�. Taip tenka su kiekvienu
                  >�mogumi bendrauti, mes juk riboti. Susikalb�si su �mogumi tik pats
                  >b�damas kvailas ar vaikas, tai yra, be savos patirties.
                  >- �mogus yra u�sidar�s savyje, pastoviai tikslina save, tuo ir gyvena:
                  >nusistato, vykdo, apm�sto ir taip toliau. �is pasitiklinimas yra jo
                  >netro�kimas klaid�, nuklydimo. Dievas jo pasitikslinim� gali suprasti
                  >tiktai per ne�inojim� kur� Dievas i�gyvena. Dievas laukia, kad �mogus
                  >"praeit�" - i� nusistatymo pereit� � vykdym�, arba i� vykdymo �
                  >apm�stym�, arba i� apm�stymo � nusistatym�. O juk tuo tarpu �moguje
                  >br�sta jau sekantis b�vis. Kada Dievas pastebi �mog� "nusistatant�",
                  >jame tai jau nunoko, jame jau br�sta "vykdymas", ir tuo gyvena. Tad
                  >Dievas kaip pa�alinis steb�tojas visada yra atsilik�s, tai yra jo
                  >"ne�inojimas". U�tat mes esame laisvi, mes vis gyvename tuo kas mumyse
                  >dar neprinoko. Ta�iau tik per savo ne�inojim� gali Dievas mus i� viso
                  >suprasti ir u�jausti savo pastangomis. Kitaip jisai i� viso mus
                  >nura�yt� kaip nesuprantamus.
                  >- �mogus pajunta, kad Dievas (ar bet koks pa�alinis) j� ne�inan�iai
                  >supranta, ne�engia kartu su juo o tiesiog jo laukia praeinan�io. Jis
                  >taip pat nor�t� atitr�kti kiek nuo tokio. Vis d�l to, �mogus gali tuo
                  >pa�iu bandyti Diev� suprasti. �mogus pana�iai laukia, kad Dievas
                  >praeit�, kad Dievas i�eit� i� sav�s (i� savo ne�inojimo - visi�ko
                  >atitr�kimo nuo �mogaus) � �mogaus steb�jim� (ta�iau klaiding�,
                  >atsiliekant�, tai v�lgi ne�inojimas). �mogus nenori, kad Dievas (ar
                  >jokia b�tyb�) savaip l�st� jam � �ird�, �ito netrok�ta. Tad �mogus
                  >b�tent �ituo netro�kimu supranta Diev�, j� u�jau�ia, kaip visi�kai
                  >atitr�kusi� b�tyb� trok�tanti susigaudyti bet tuo ne�stengianti. �mogui
                  >netrok�ta, kad Dievas l�st� � j� klaidingu po�i�riu. Ver�iau �mogus
                  >pripa�ins Diev� kaip atitr�kus�. Ver�iau �mogus bandys suprasti Diev�,
                  >i�eis � j�.
                  >- Suvedant:
                  >�mogus netrok�ta klysti u�tat savaime vis tikslinasi - nusistato, vykdo,
                  >apm�sto
                  >Dievas ne�ino, kas �moguje viduje br�sta - juk Dievas trok�ta
                  >susikalb�ti, o ne suprasti
                  >�mogus netrok�ta, kad � j� l�st� klystantis
                  >Dievas ne�ino �mogaus nuo kurio Dievas yra atitr�k�s - juk Dievas
                  >nepergyvena
                  >- Tad �mogui tenka pa�iam susiprasti, save pa�inti. B�tent �mogui tenka
                  >�inoti. Jam tenka �inoti visais susikalb�jimo lygmenimis.
                  >- O �inoti �mogus gali tiktai susiprasdamas, i�pl�sdamas �inojimo
                  >ribas. Juk �inojmas visada yra tam tikros apimties: nieko, ka�ko,
                  >betko, visko.
                  >- Susipratimas yra valios i�rai�ka. �vairiausiai susiprasdamas, �mogus
                  >�vairiausiai i�rei�kia vali�. I�rai�k� vieningume ir yra jo valia, ir
                  >tuo pa�iu jo �inojimas. Tai yra jo �mogi�ka gyvenimo patirtis, kuri�
                  >gali tur�ti �mogus, ir Dievas tiktai per �mog�. Ta prasme Dievas yra
                  >tikrai durnas (bet mielas).
                  >- I� savo �inojimo, �mogaus jau gali i�eiti � Diev�, su juo kalb�tis,
                  >dalyvauti susikalb�jime. Tas susikalb�jimas jau vyksta visi�kai kitaip:
                  >�inantis �mogus kalbasi su trok�tan�iu Dievu. Nors ir prasid�jo
                  >atvirk��iai: ne�inantis Dievas i�judino netrok�tant� �mog�.
                  >- Dar reikia pagalvoti koks yra kit� �moni� vaidmuo. Manau, kad mes
                  >galime �inoti (pereti i� netro�kimo � �inojim� kaip m�s� pagrind�)
                  >tiktai gyvendami kitais, per juos susikalb�dami su savimi.
                  >
                  >Manau, kad tas gyvenimas kaip bendra�mogis i�gyvenantis kit� poreikius,
                  >dvejones, l�kes�ius, i�bandymus yra tas b�das kaip mes galime i�pl�sti
                  >savo �inojimo apimtis, susiprasti, ir gyventi �inojimu, susipratim�
                  >vienijan�ia valia. �ia manau svarbu krik�tas kaip tas pasirinkimas
                  >kuriuo �mogus atsisako savo asmenyb�s ir mieliau renkasi gyventi
                  >asmeniu, bendra�mogiu, tas pats kaip visi, Kristus mumyse.
                  >
                  >Vygaudai, ar tai gali b�ti prakti�ka mintis?
                  >
                  >Andrius
                  >
                  >Andrius Kulikauskas
                  >Min�i� sodas
                  >http://www.ms.lt
                  >ms@...
                  >
                  >
                  >
                  >
                  >
                  >Andrius Kulikauskas wrote:
                  >
                  > >Vygaudai, man labai patinka tavo puslapis: http://www.mintis.tk �aunu!
                  > >
                  > >Tomai, a�i� u� naujienas ir darb�!
                  > >Pra�au �kelk savo darb� (alternatyvi� valiut� k�r�jams) �ia kada tik
                  > >gal�si:
                  > >http://www.cyfranogi.com/currency/01/
                  > >Andrius
                  > >------------------------------------------------------------------
                  > >
                  > >M�stau toliau, kaip Dievas ir �mogus susikalba.
                  > >Klausiu, koks ry�ys tarp tro�kimo ir �inojimo?
                  > >
                  > >Man atrodo, kad Dievas trok�ta, o �mogus pasi�ymi savo netro�kimu, tai
                  > >i�sako jo ribotum�. Dievas supranta �mogaus netro�kim� i�eidamas u�
                  > >sav�s � ne�inojim�. Dievas prileisdamas ne�inojim� supranta ir u�jau�ia
                  > >netrok�tant�. O �mogus, taip suprastas, gali priimti savo ne�inojim� ir
                  > >atpa�inti savyje �inojim�, kuriuo jis ir pasi�ymi. Juk gyvenimi�k�
                  > >patirt� turi b�tent �mogus, ne Dievas. �mogus i�gyvena poreikius,
                  > >abejones, l�kes�ius, i�bandymus. Jam tai yra �inojimai, o Dievui tai
                  > >yra tiesiog netro�kimai.
                  > >
                  > >�od�iu, per netro�kimus ir ne�inojimus i�kyla galimyb� tro�kimui ir
                  > >�inojimui susikalb�ti.
                  > >
                  > >�inojim� �ia suprantu kaip patvirtinim� patirtimi. Patirtis tik
                  > >patvirtina �inias - jos gali kilti i� kitur, b�ti duotos ank��iau. Taip
                  > >yra su �irdies tiesiomis, kurios mumyse yra �gimtos, jas tereikia
                  > >atpa�inti. Pasaulio ties� pamoko gyvenimas, tai �inios kylan�ios per
                  > >patirt�. �irdis �i�ri pirmyn ir s�vokas m�sto kiekvien� atskirai, o
                  > >pasaulis �i�ri atgal ir visk� suploja � vien�.
                  > >
                  > >Manding, tiek tro�kimas, tiek �inojimas, yra to paties susikalb�jimo
                  > >i�rai�kos. Bene:
                  > >- trok�ti, tai susikalb�ti visakame
                  > >- �inoti, tai susikalb�ti betkame
                  > >- ne�inoti, tai susikalb�ti ka�kame
                  > >- netrok�ti, tai susikalb�ti niekame
                  > >�od�iu, �inojimas yra tro�kimo ribojimas - ribotumas. Tro�kimas �i�ri
                  > >pirmyn � begalyb�, o �inojimas �i�ri atgal � netolim� prad�i�.
                  > >Dievas �i�ri pirmyn ir jisai veikia visais susikalb�jimo lygmenis. Jis
                  > >yra tasai norintis neribotai susikalb�ti. O �mogus susidomi
                  > >susikalb�jimu tik tam tikrose ribose. Jis gal ka�kiek susikalba su
                  > >savimi, bet i�eina u� sav�s tik atsiliepdamas � Dievo u�kalbinim�.
                  > >�mogus yra u�sidar�s savo trejyb�je, savo pasitikslinimo ratuose.
                  > >
                  > >A� manau nulyb�s atvaizdai yra tos padalinim� dalys, kurioms �mogus
                  > >neturi savo patirties, savo �inojimo. Tai:
                  > >- klausimas Kod�l?
                  > >- nevar�oma prie�astis, nevar�oma pas�km� (ar veikiau var�oma
                  >prie�astis!?)
                  > >- d�sniai: laikytis ko turiu, tur�ti daugiau negu man reikia, vengti
                  > >kra�tutinum�.
                  > >Reiks pam�styti.
                  > >
                  > >�iandien tiek,
                  > >
                  > >Andrius
                  > >
                  > >Andrius Kulikauskas
                  > >Min�i� sodas
                  > >http://www.ms.lt
                  > >ms@...
                  > >
                  > >
                  > >
                  >
                  >
                  >
                  >
                  >Lai�kas � minciu_sodas_lt@yahoogroups.com tampa visuomen�s nuosavyb�, tai
                  >yra, visuomen�s labui atsisakome autorini� teisi�, nebent tame lai�ke
                  >pabr��tinai j� neaatsisakome. http://www.primarilypublicdomain.org/letter/
                  >Kvie�iame dalintis m�s� lai�kais, pra�ome pripa�inti m�s� autorius.
                  >
                  >Lai�kus si�sti: minciu_sodas_lt@yahoogroups.com
                  >
                  >Atsisakyti �ios konferencijos, si�skite lai�k� be teksto adresu:
                  >minciu_sodas_lt-unsubscribe@yahoogroups.com
                  >Yahoo! Groups Links
                  >
                  >
                  >
                  >
                  >
                  >
                  >

                  _________________________________________________________________
                  Don't just search. Find. Check out the new MSN Search!
                  http://search.msn.com/
                Your message has been successfully submitted and would be delivered to recipients shortly.