Loading ...
Sorry, an error occurred while loading the content.

6672Kaip mums puoselėti lietuvybę ir vienybę ?

Expand Messages
  • Andrius Kulikauskas
    Mar 17, 2014
    • 0 Attachment
      Dariau,

      Ačiū tau už laišką ir taip pat už nuoširdų rūpestį lietuvių tauta. Mūsų
      laiškais pasidalinu taip pat su susirašinėjimu Veikti plačiau. Ten yra
      ir Dovilės Sakalienės bei Algio Cibulskio laiškai:
      https://groups.yahoo.com/neo/groups/veiktiplaciau/conversations/messages/1236

      Suprantama, kad mūsų požiūriai kažkiek skirsis. Gimiau ir užaugau
      išeivijoje, Kalifornijoje. Tad lietuvių tauta nereiškė jokią žemišką
      naudą, nė "išgyventi", nė "efektyvumas", nė kažkokie savaiminiai
      dėsniai. Priešingai, gyventi lietuviu reikalavo daug pastangų, o
      suvokti, kam to reikia, reikėjo didelio sąmoningumo. Veikė paklusnumas
      tėvams, pagarba seneliams, bet manau žodis "skola" ne ta sąvoka. Verčiau
      rūpėjo tęstinumas, pareiga išsaugoti lietuvybę laisvame pasaulyje, nes
      mus mokė, kad jinai gali Lietuvoje išnykti.

      Kiek patyriau, lietuvybės privalumai:
      * Vidinė drausmė. Vaikui mąstyti lietuviškai nelietuviškoje aplinkoje
      reikalauja milžiniškos valios. Puoselėti tokias mąstymo galimybes -
      melstis lietuviškai, dalyvauti lietuviškoje veikloje, skaityti
      lietuviškas knygas, rašyti lietuviškai - reikalauja didelio sąmoningumo.
      * Rūpestis mąstymu. Juk tenka puoselėti savo vidinę aplinką, kartu ir
      mus supančią išorinę aplinką.
      * Kalbos ir liaudies kūrybos lobynai. Įsisavindami kalbą, dainas,
      papročius, galim semtis amžių išminties.
      * Gamta ir kaimas - ryšys su "savo" kraštu, grindžiantį tą patį lobyną -
      tad ir gyvenu kaime.
      * Mažumos požiūris. Suprantame, ką reiškia gyventi "kitu", ne taip kaip
      "visi".
      * Mažo krašto požiūris. Vertiname paprastesnius siekius, suprantame
      kitus tokius, įvairovės svarbą.
      * Daugiakalbystė. Kas moka kelias kalbas, kas gyvena keliose aplinkose
      gali pasirinkdamas tarp jų įtakoti savo mąstymą.
      * Savas požiūris į istoriją. Didelėje valstybėje gyvenant sunkiau
      susigaudyti, jog gali būti skirtingi požiūriai į istorinius įvykius.

      Vienas iš svarbiausių privalumų yra, kad lietuvybės ryšys gali suvesti
      labai skirtingų likimų, požiūrių ir galimybių žmones. Tarsi vienos
      šeimos vaikai, galime vienas kitam nepatikti, galime netgi vienas kito
      vengti, bet visada turime reikalą vienas kitą prisiminti. Bendravimas su
      nepanašiais į save labai praplečia akiratį.

      Taip pat galime dalintis su kitais, kitataučiais. Ir atjausti savus,
      jais rūpintis.

      Gal žinome daugiau kokių privalumų?

      O galvoju, vaisinga paklausti, kaip mums puoselėti lietuvybę? Arba, kaip
      klausi, kaip mums puoselėti vienybę?

      Juk norime vienas kitą palaikyti ir nesiginčyti be reikalo.

      Aš asmeniškai pasirinkau gyventi Lietuvoje nes man taip lengviau. Jei
      gyvenčiau išeivijoje, man reikėtų daug pastangų išlaikyti lietuvių
      kalbą. Turėčiau tam gal skirti valandą kasdieną. O čia Lietuvoje tai
      atpuola. Taip pat pasirinkau gyventi kaime. Čia gyvendamas vos ne
      savaime palaikau Lietuvą, juk labai trūksta gyvybingų, laisvai
      mąstančių, veikiančių, kuriančių žmonių. Mūsų kaimas šviesus, bet
      kiekvienas šviesulys labai jaučiamas, tai dešimtys žmonių.

      Man labai rūpi ugdyti savo sąžinę, kad ji augtų vis jautresnę. Rūpestis
      savo tauta tai dalis to. Taip pat atsakomybė už jos istoriją, juk tai
      mums išeities taškas. Užtat susidomėjau Holokaustu, nes jaučiu, kad
      litvakai labai pergyvena dėl lietuvių vaidmens ir mūsų dabartinio
      požiūrio. Įsigilinęs supratau, kad mane neteisingai mokė. Manau, tai
      būtų vienybės pavyzdys, gilintis, kaip buvo, atskirti ir mokytis, kas
      teisingai elgėsi, o kas neteisingai.

      O "tautos sąžinė" yra stipresnė, kada kiekviena sąžinė veikia atskirai.
      Vadinas, visai priešingai fašizmo dėsniui.

      Kiek išsiaiškinau, 1940-1941 m., kada Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą,
      gal 50 lietuvių patriotų nacių Vokietijoje išvystė sumanymą "atsikratyti
      Lietuvos žydų", kaip jų vadovas Kazys Škirpa rašė savo "Lietuvai
      išlaisvinti nurodymuose":
      https://lt.wikipedia.org/wiki/Tautinio_darbo_apsaugos_batalionas
      Sumanyme dalyvavo žymūs Lietuvos patriotai: policininkas Vytautas
      Reivytis, karo lakūnas Jonas Pyragius, rašytojas Bronys Raila, filosofas
      Antanas Maceina, ir daugybė voldemarininkų, tų laikų "Paksai". Tie
      voldemarininkai netgi surengė pučą prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę.
      Jie parinko ir pastatė savo žmones, kurie vadovavo Lietuvos provincijos
      (miestelių) žydų sugaudyme, taip pat dalyvavo juos sušaudant. Tiktai
      jiems labai užsidegus, pavyko iki 1941 gruodžio 1 d. išžudyti maždaug
      100,000 Lietuvos žydų. Taip kad lietuviai voldemarininkai buvo siunčiami
      į Baltarusiją žudyti žydus. Mat, visa tai prasidėjo Lietuvoje. Garsioji
      Wansee konferencija, kurioje buvo svarstomas žydų išžudymas, įvyko
      tiktai vėliau, sausio 1942 m., kada žydų Lietuvos provincijoje nebebuvo.
      Manau, reikia gilintis ir mokytis, kas čia įvyko? Mano senelis Bronius
      Kviklys dirbo Vytautu Reivyčiui. Nacių okupacijos laikais buvo
      "Policijos" žurnalo techninis redaktorius, o Vytautas Reivytis -
      atsakingasis redaktorius. Manau, senelis turėjo gerai žinoti, kas
      dėjosi. Bet jis neatskleidė, manau, vardan "vienybės". Aš manau, jis
      blogai padarė.

      Kalbėjausi su Audrone Anušauskiene. Ji labai palaiko eitynes. Pernai
      jose dalyvavo su šeima. Jai svarbu, kad kažkas palaikytų lietuvius, juk
      jaučia, kad mus spaudžia Europos sąjunga ir kiti. Aš ją suprantu, gerbiu
      ir ta prasme, palaikau.

      Bet, pavyzdžiui, žodis "patriotas" yra romėniškas, tai yra,
      "europietiškas". Lietuvių kalboje tokio žodžio nėra nes tai ne mūsų
      sąvoka. Lietuvių kalba skaidri ir ja išsireiškus aiškiau, ką iš tikrųjų
      norime pasakyti. Pavyzdžiui, galiu būti Lietuvos "šalininkas", tai mano
      "šalis" ir esu jai "šališkas". Arba galiu būti Lietuvos vaikas. Visai
      kitaip skambėtų: Lietuva - jos vaikams! Manau, tai mus vienytų labiau nė
      šūkis Lietuva - lietuviams! Juk nemažai kas man tvirtina, kad aš ne
      lietuvis, juk aš čia negimęs. Manau, ne man jiems įrodinėti, kas aš esu.
      Tai ne jų reikalas, jeigu jiems neaišku iš mano elgesio.

      Dariau, manyčiau vienybės ieškoti pirmiausia sažinės klausimuose.
      Ieškoti ne vieningoje sąžinėje, o atvirkščiai, mumis visais puoselėti
      visapusišką sąžinę, aprėpiančią visas mūsų aplinkybes, visas mūsų įžvalgas.

      Tokios mintys iš mano namelio Eičiūnų kaime.

      Laukiu tavo ir kitų laiškų,

      Andrius

      Andrius Kulikauskas
      ms@...


      2014.03.15 00:37, Darius Šlapakauskas rašė:
      > Sveikas Andriau,
      >
      > Kaip supratau iš Tavo išguldytų minčių apie Tautą, tai ne labai ji ir
      > reikalinga, kaip nelabai ir tos valstybės reikalingos. Nėra būtina sąlyga.
      >
      > Mano subjektyviu supratimu, norint išgyventi, reikalinga tam tikra
      > susitelkusi žmonių grupė, kurios nariai paremia vienas kitą, padeda,
      > apgina silpnesnius. Kuo labiau išsivysčiusi tų žmonių sąmonė, tuo tas
      > susitelkimas efektyvesnis, tuo didesnė darosi ta grupė. Randasi darbų
      > ir pareigų pasiskyrstimas.
      > Taip randasi išgyvenimo kultūra, papročiai, apeigos ir t.t. Didesnę
      > žmonių grupę, kuri bendrai veikia, turi savo teritoriją, tęstinumą,
      > galima vadinti tauta. Tokiai žmonių grupei, bendrauti su kitose
      > teritorijose gyvenančiais, organizuoti vidaus tvarką, reikalinga
      > valstybė.
      >
      > Tačiau jei žmogus mano, kad gali išgyventi vienas be kolektyvo, tai
      > klysta. Priklausymas kolektyvui suteikia saugumą, suteikia galimybę
      > lengviau išgyventi.
      > Kokiam kolektyvui priklausysime apsprendžia mūsų prigimtis, kur
      > gimėme, kas užaugino, davė pastogę, maistą, išsilavinimą. _Mes tapome
      > skolingi._ Turime įsipareigojimą nukaršinti savo tėvus, suteikti
      > gyvybę savo palikuonims (kurie mus karšins senatvėje), padaryti daug
      > gero savo aplinkai, savo Tautai.
      >
      > Toks yra gyvenimo ratas. Kas nori iškristi iš to rato, tas elgiasi
      > truputi kitaip, daugiau žiūri savo asmeninės naudos, mažiau rūpinasi
      > praeitimi ir ateitimi. Žodis "pareiga" nueina į antrą planą.
      > Dabar taip formuojama pasaulėžiūra, kad į pirmą vietą iškeliamas
      > individas, jo gerovė ir poreikiai. Kam tuoktis, kam vaikai, juk tai
      > našta, bereikalingi rūpesčiai, išlaidos, laiko praradimas, kažkokie
      > įsipareigojimai. Kam vargti Tėvynėje, jei kitur galima rasti
      > lengvesnės duonos. AŠ tampa pasaulio žmogus, kur lengvesnis
      > išgyvenimas, ten ir būnu. Kam reikia tas tegu rūpinasi bendru Tautos
      > išgyvenimu, MAN tai neįdomu, per daug laiko atima.
      >
      > Man taip susiklostė, kad lietuviai yra savi, čia gimiau, čia tėvai,
      > vaikai, anūkai, kaimynai, bendradarbiai, įdėjiniai bendraminčiai.
      > Nežinau koks turėčiau būti jei man nerūpėtu kaip ir kur gyvens anūkai,
      > kurs šeimas, stiprins savo šalį. Ką aš padariau, kad ateitis ateitu
      > tokia, kurioje bus įmanoma normaliai išgyventi. Savaime niekas
      > nevyksta, visi procesai kontroliuojami, savaime niekas nebrangsta,
      > niekas nebankrutuoja, nesižudo, neprasigeria ir t.t. Ar mes galim savo
      > teritorijoje įtakoti tuos procesus, ar jau čia pasaulio lygio valdymas
      > vyksta, sunku iškart pasakyti.
      >
      > Manau, kad tai įdėjiniam lygyje formuojama, pagal parinktą ideologija.
      > Čia ir visa esmė - ar žiūrim per asmens išgyvenimo ar per kolektyvo
      > išgyvenimo prizmę. Lengviausia ir maloniausia pasirinkti AŠ
      > išgyvenimą, tada visi kiti, kurie MAN trukdys bus fašistai ar dar
      > kokie kosmopolitų priešai :) :)
      >
      >
      > P.S. Fašizmas tai Italų kilmės žodis, kuris reiškia VIENYBĘ, daug
      > rykštelių vienoje vietoje neimanoma perlaužti, po vieną lengva. Todėl
      > vertėtu matomai pakoreguoti mūsų Himną - "vienybė težydi" pakeisti
      > "pavieniui težydime".
      >
      > Eitynėse visokio plauko žmonių susirenka, kryptis panaši, bet visi
      > skirtingi, skirtingi stimulai veda. O kokios dar beliko patriotinio
      > auklėjimo formos? Kokiomis formomis "vienybės" ieškoti?
      >
      >
      >
      > --
      > Pagarbiai,
      > Darius Šlapakauskas
      >
      >
      >
      >
    • Show all 6 messages in this topic